Ka­zi­mie­ro są­siu­vi­niuo­se – ke­lių de­šimt­me­čių orai

De­gai­čiuo­se gy­ve­nan­tis Ka­zi­mie­ras Ši­mu­lis jau ke­lis de­šimt­me­čius kas­dien, ne­pra­leis­da­mas nė die­nos, ve­da orų is­to­ri­ją. Du kar­tus per die­ną sa­vo žur­na­le jis už­ra­šo oro tem­pe­ra­tū­rą, fik­suo­ja gam­tos reiš­ki­nius.

Ka­zi­mie­ras vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo tarp­tau­ti­nių rei­sų vai­ruo­to­ju, tad šis po­mė­gis nie­ko bend­ro ne­tu­ri su jo pro­fe­si­ja – jam tie­siog sma­gu kaup­ti to­kius fak­tus. O pra­bė­gus kiek lai­ko vi­sa­da įdo­mu at­si­vers­ti žur­na­lą ir pa­si­žiū­rė­ti, ko­kie orai bu­vo prieš ke­lis de­šimt­me­čius.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Il­ga­me­tis vai­ruo­to­jas

Kaip mi­nė­ta, Ka­zi­mie­ras vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo tarp­tau­ti­nių rei­sų vai­ruo­to­ju – vai­ra­vo vil­ki­ką. Ga­ben­da­mas kro­vi­nius iš Klai­pė­dos jū­rų uos­to jis ap­ke­lia­vo ne vie­ną ša­lį. Dirb­ti tek­da­vo daug ir sun­kiai, kar­tais net po 19 va­lan­dų per die­ną.

Per vi­sus sa­vo dar­bo me­tus Ka­zi­mie­ras pa­brė­žė at­sa­kin­gai vai­ra­vęs – ne­pa­da­rė nė vie­nos ava­ri­jos.

Ka­zi­mie­ras ki­lęs iš Klai­pė­dos kraš­to, o su­kū­ręs šei­mą su žmo­na at­vy­ko gy­ven­ti į De­gai­čius. Pa­sa­ko­jo, jog gy­ve­no ge­rai, dar­bą ge­rą tu­rė­jo, al­gą ge­rą gau­da­vo – šei­mai nie­ko ne­trū­ko. Tė­vas džiau­gia­si, jog vai­kai bai­gė moks­lus, tu­ri ge­rus dar­bus ir ge­rai gy­ve­na.

De­vy­ni de­šimt­me­čiai pra­bė­go grei­tai

Ka­zi­mie­ras šią va­sa­rą pa­si­ti­ko sa­vo 90-me­tį. Sa­kė, kad me­tai pra­lė­kė neį­ti­kė­ti­nai grei­tai, o pri­si­mi­ni­mų iš jau­nys­tės ir dar­bo me­tų – dau­gy­bė.

Pak­lau­sus, kur sly­pi jo jau­nat­viš­ku­mo ir švie­saus pro­to pa­slap­tis, Ka­zi­mie­ras gūž­čio­jo pe­čiais sa­ky­da­mas, jog vi­są gy­ve­ni­mą daug ir sun­kiai dir­bo, bu­vo fi­ziš­kai stip­rus.
Jau­nys­tė­je Ka­zi­mie­ras tar­na­vo ar­mi­jo­je, į ku­rią iš 200 jau­nuo­lių bu­vo at­rink­tas tarp 20 fi­ziš­kai stip­riau­sių. Jis ta­po de­san­ti­nin­ku. 3,5 me­tų tar­ny­ba ne­to­li Uk­rai­nos ne­bu­vo leng­va.

Orų die­no­raš­tis

Įdo­mus fak­tas – Ka­zi­mie­ras jau ke­li de­šimt­me­čiai ve­da orų žur­na­lą, ku­ria­me daug įdo­mios in­for­ma­ci­jos. Du kar­tus per die­ną, ry­te ir po pie­tų, jis fik­suo­ja oro tem­pe­ra­tū­rą. Tam yra pa­si­ka­bi­nęs ter­mo­met­rą šiau­ri­nė­je na­mo pu­sė­je, kad duo­me­nys bū­tų kuo tiks­les­ni.

Su­ma­nus se­no­lis vis­ką žy­mi ap­gal­vo­tai: mė­ly­nu ra­šik­liu pa­žy­mi pliu­si­nę tem­pe­ra­tū­rą, o iš to­lo rau­do­nuo­jan­ti ei­lu­tė iš­kart iš­duo­da šal­čius.

Žur­na­le pa­žy­mė­ta ir daug ki­tų de­ta­lių: ar die­na bu­vo sau­lė­ta, de­be­suo­ta, ar li­jo, sni­go, pus­tė. At­ro­do, pa­pras­ti įra­šai, ta­čiau kaip įdo­mu at­si­vers­ti de­šimt­me­čius at­gal ir pa­si­žiū­rė­ti, koks oras bu­vo ta­da.

Ka­zi­mie­ro raš­tas dai­lus ir tvar­kin­gas, to­dėl žur­na­lą sma­gu skai­ty­ti – ja­me ga­li­ma ras­ti vi­są De­gai­čių orų is­to­ri­ją. Įdo­mes­nius fak­tus jis pa­si­žy­mi at­ski­rai:

2014 m. sau­sį – nė kruo­pe­ly­tės snie­go.

2015 m. bir­že­lis bu­vo toks sau­sas, kad, kaip ra­šo Ka­zi­mie­ras: „per vi­są mė­ne­sį – nė la­šo lie­taus“.

2015 m. per Ka­lė­das bu­vo 10 laips­nių ši­lu­mos.

2016 m. lie­pą že­mė bu­vo taip iš­džiū­vu­si, kad kas­tu­vo neįs­meig­si.

2016 m. žie­mą šal­čiai sie­kė net -21 °C.

2016 m. va­sa­rį per vie­ną pa­rą pri­sni­go net 30 cm snie­go.

2017 m. per Ka­lė­das vy­ra­vo pliu­si­nė tem­pe­ra­tū­ra.

2024 m. pir­ma­sis snie­gas pa­si­ro­dė jau lapk­ri­tį.

Ste­bi gam­tos kai­tą

Ka­zi­mie­rui min­tis pra­dė­ti pil­dy­ti orų žur­na­lą ki­lo to­dėl, kad jam vi­sa­da bu­vo įdo­mu ste­bė­ti gam­tos kai­tą – ži­no­ti, koks oras bu­vo ir ka­da. Tu­rint to­kį žur­na­lą, anot jo, la­bai pa­pras­ta at­suk­ti lai­ką at­gal ir tiks­liai pa­ma­ty­ti, koks oras bu­vo prieš de­šimt ar net dau­giau me­tų. Taip Ka­zi­mie­ras jau ke­lis de­šimt­me­čius ne­pra­leis­da­mas nė vie­nos die­nos kruopš­čiai pil­do orų die­no­raš­tį. Ant sta­lo gre­ta gu­li ir dar vie­nas la­pas – ja­me sen­jo­ras at­sa­kin­gai fik­suo­ja sa­vo krau­jos­pū­džio rod­me­nis. Sa­kė, kad su­lau­kus to­kio am­žiaus svei­ka­ta tam­pa svar­biau­sia.

Sen­jo­ras mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas ir žur­na­lus. Jais jį ap­rū­pi­na De­gai­čių bib­lio­te­ki­nin­kė Ri­ta Mi­nei­kie­nė. Abu gi­mę va­sa­rą, tad leng­vai ran­da bend­rą kal­bą ir te­mų apie ką pa­si­kal­bė­ti.
Ka­zi­mie­ras juo­kė­si, kad pa­ts au­gin­ti­nių ne­tu­ri, ta­čiau vi­sa­da pa­le­pi­na ke­tu­ris kai­my­no ka­ti­nus, ku­rie vis už­su­ka į jo kie­mą.

Iš vi­sų me­tų lai­kų K. Ši­mu­liui la­biau­siai pa­tin­ka va­sa­ra – šil­ta, gra­ži, pil­na gy­vy­bės. Gal to­dėl, kad jis gi­męs bir­že­lį ir šį lai­ką la­biau­siai ver­ti­na. O žie­mą gam­ta jam gra­ži ki­taip: ja Ka­zi­mie­ras džiau­gia­si žvelg­da­mas pro lan­gą, už ku­rio ma­to­si De­gai­čių par­ko pa­kraš­tys.