Ūkis, kuriame su­si­pi­na tra­di­ci­jos ir sva­jo­nės

Jau tra­di­ci­ja ta­pu­sio­je Tel­šių ra­jo­no ūki­nin­kų są­jun­gos or­ga­ni­zuo­to­je šven­tė­je „Me­tų ūkis 2025“ ap­do­va­no­ti ge­riau­si ra­jo­no ūki­nin­kai. Šiais me­tais kon­kur­so tre­čią­ją vie­tą užė­mė Min­dau­gas Blist­ru­bis iš Var­nių se­niū­ni­jos. Jis bu­vo ap­do­va­no­tas už sta­bi­liai tvar­ko­mos so­dy­bos erd­vę, at­sa­kin­gai puo­se­lė­ja­mą šei­mos ūkio tra­di­ci­ją, tę­siant tė­vų dar­bus ir per­duo­dant mei­lę že­mei iš kar­tos į kar­tą.

Apie ūki­nin­ka­vi­mą, tra­di­ci­jų tę­si­mą ir so­dy­bos tei­kia­mus džiaugs­mus kal­bi­na­me M. Blist­ru­bį.

Lau­ra MOC­KU­TĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šian­die­nos ūkį.

– Šiuo me­tu lai­kau dau­giau kaip dvi­de­šimt li­mu­zi­nų veis­lės gal­vi­jų. Dir­bu 56 hek­ta­rus že­mės, sė­ju ir au­gi­nu ja­vus, vė­liau da­lį jų par­duo­du, o ki­ta da­lis ten­ka gy­vu­liams. Kas­met par­duo­du apie 200 to­nų ja­vų. Ma­no ūkį ga­li­ma va­din­ti miš­riu, dar­bo už­ten­ka vi­sais me­tų lai­kais. Ka­dan­gi dir­bu ir sam­do­mą dar­bą, tai veik­los už­ten­ka ir ūky­je, ir pa­čia­me dar­be. Nuo kon­kur­so „Me­tų ūkis 2025“ pa­bai­gos mū­sų ūkis pa­si­pil­dė – šiuo me­tu tu­ri­me dvi al­pa­kas – Rie­šu­tą ir Šo­ko­la­dą.

– Kaip pra­si­dė­jo Jū­sų ūki­nin­ka­vi­mo ke­lias?

– Ūki­nin­kau­ti pra­dė­jau 2010 m. Ta­da dar pa­dė­jau tė­vams prie ūkio dar­bų, ki­bo­me į juos kar­tu. Ka­dan­gi anks­ti įre­gist­ra­vau ūkį, ne­pa­si­nau­do­jau jau­no­jo ūki­nin­ko pro­gra­mos pri­va­lu­mais. Ta­čiau ge­ra ži­nia ta, kad vė­liau pra­dė­jau da­ly­vau­ti ūki­nin­kų rė­mi­mo pro­gra­mo­se – jos pa­dė­jo įsi­gy­ti rei­kia­mos že­mės ūkio tech­ni­kos.

– Jū­sų tė­vai – ūki­nin­kai. Gal jie ir pa­ska­ti­no to im­tis?

– Čia la­bai įdo­mi is­to­ri­ja. Ma­no pro­pro­se­ne­lis bu­vo stam­bus ūki­nin­kas, ba­jo­ras, val­dė di­de­lį že­mės plo­tą. Taip pat se­ne­liai bu­vo ūki­nin­kai, vė­liau ir ma­no tė­tis pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti. Tai tos ūki­nin­ka­vi­mo šak­nys tik­rai gi­lios. To­dėl tę­sia­me tą tra­di­ci­ją, dir­ba­me, kol kas ne­si­trau­kia­me iš ūkio dar­bų.

– Ko­kias ver­ty­bes pe­rė­mė­te kar­tu su se­na ūki­nin­ka­vi­mo tra­di­ci­ja?

– Pag­rin­di­nė ver­ty­bė ir yra tas tęs­ti­nu­mo sie­ki­mas, se­nos ūki­nin­ka­vi­mo tra­di­ci­jos iš­sau­go­ji­mas.

– Iš kur at­si­ran­da mo­ty­va­ci­jos ūki­nin­kau­ti?

– Mo­ty­va­ci­jos se­miuo­si iš tė­vų. Jie vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad jau pa­var­go, no­rė­tų trauk­tis iš ūkio. To­dėl pa­čiam ir no­ri­si tęs­ti jų tra­di­ci­ją. Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad mo­ty­va­ci­jos tu­riu vi­sa­da – bū­na die­nų, kai yra sun­kiau.

– Ko­kie di­džiau­si iš­šū­kiai dir­bant ūky­je?

– Di­džiau­sias iš­šū­kis yra tai, kad nie­ka­da ne­ga­li nu­ma­ty­ti, ko­kie bus me­tai, ko­kios bus ja­vų kai­nos, ko­kių staig­me­nų pa­ruoš gam­ta. Pa­vyz­džiui, vie­ni me­tai ne­bu­vo sėk­min­gi – ja­vai bu­vo ap­ga­din­ti kru­šos, to­dėl juos nu­kul­ti bu­vo sun­ku. Taip pat vie­nas iš iš­šū­kių yra tai, kad mes nie­ko ne­sam­do­me – dar­bus at­lie­ka­me pa­tys.

– Mi­nė­jo­te, kad pa­pil­dė­te ūkį ki­tais gy­vū­nais. Kaip gi­mė idė­ja au­gin­ti al­pa­kas?

– Idė­ja gi­mė se­niai, maž­daug prieš sep­ty­ne­rius me­tus, kai pra­dė­jo­me su drau­ge kar­tu gy­ven­ti. Mes ap­skri­tai la­bai mėgs­ta­me ke­liau­ti po Lie­tu­vą, mėgs­ta­me nu­va­žiuo­ti į gy­vū­nų ūkius, ku­riuo­se lai­ko­mi eg­zo­ti­niai gy­vū­nai, ku­rie yra tin­ka­mai pri­žiū­ri­mi, o ne už­da­ry­ti nar­vuo­se. Iš pra­džių gal­vo­jo­me apie da­nie­lių au­gi­ni­mą, ta­čiau pla­čiau pa­si­do­mė­ję nu­spren­dė­me, kad jų au­gi­ni­mas ne mums. Bu­vo idė­ja au­gin­ti ir tau­riuo­sius el­nius, ta­čiau jiems rei­ka­lin­gos aukš­tos tvo­ros, pa­gal­vo­jo­me, kad mū­sų so­dy­bo­je tai ne­tik­tų. Ga­liau­siai pra­dė­jo­me do­mė­tis al­pa­ko­mis, ta­čiau il­gai svars­tė­me, nes jų kai­na la­bai di­de­lė. Bet sva­jo­nė vis tiek iš­si­pil­dė ir da­bar tu­ri­me dvi al­pa­kas. No­rė­tu­me dar la­biau už­siim­ti su šiais gy­vū­nais, atei­ty­je pra­dė­si­me da­ry­ti edu­ka­ci­jas, fo­to­se­si­jas, kad tik ta­me kai­me bū­tų kaž­kas įdo­maus. Mums la­bai jos pa­tin­ka – po die­nos dar­bų ten nuei­na­me at­si­gau­ti, at­gau­ti ener­gi­jos, o mū­sų al­pa­kų pa­ti­nė­liai jos duo­da su kau­pu.

– Jei­gu rei­kė­tų iš­si­rink­ti mėgs­ta­miau­sią me­tų lai­ką ūkio dar­bams, koks tai bū­tų?

– Ma­nau, kad va­sa­ra, ypač at­lie­kant ja­vų kū­li­mo dar­bus. Ka­dan­gi tech­ni­ka jau yra pa­žan­ges­nė, sma­gu vien į ją at­si­sės­ti, mė­gau­tis ir kon­di­cio­nie­riu­mi, ir ki­tais pri­va­lu­mais. Aiš­ku, daug me­tų te­ko nau­do­tis se­nes­ne tech­ni­ka, bet da­bar, kai yra mo­der­nes­nės tech­ni­kos, tai vi­sas ūki­nin­ka­vi­mas tam­pa ge­res­nis.

– Ko­kie atei­ties pla­nai? Ar pla­nuo­ja­te di­des­nį ūkio mo­der­ni­za­vi­mą?

– Kaip ir mi­nė­jo­me, plė­si­me al­pa­kų ūkį, o kar­tu no­rė­čiau pa­sku­ti­nį kar­tą da­ly­vau­ti ūki­nin­kų rė­mi­mo pro­gra­mo­je, įsi­gy­ti dar mo­der­nes­nės tech­ni­kos. Sa­vo so­dy­bo­je esu pra­dė­jęs sta­ty­ti pa­sta­tą, ku­ris bus skir­tas ja­vams lai­ky­ti, o gal ir gal­vi­jams.

– Bu­vo­te no­mi­nuo­ti ir už sta­bi­liai tvar­ko­mos so­dy­bos erd­vę. Ką Jums tai reiš­kia?

– Džiau­gia­mės, kad už tai įver­ti­no. Mes daug lai­ko ir pi­ni­gų in­ves­tuo­ja­me į sa­vo so­dy­bą, ap­lin­ką. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad so­dy­bos puo­ši­mas, de­ko­ra­vi­mas yra mū­sų bend­ras po­mė­gis. Šiuo me­tu puo­šia­me so­dy­bą fo­to­se­si­joms, ban­do­me vi­sur su­spė­ti, o kai tu­ri­me vi­zi­ją – vis­kas įma­no­ma.

– Ar ga­li­te pa­pa­sa­ko­ti ko­kią nors links­mą ar ne­ti­kė­tą is­to­ri­ją iš ūkio kas­die­ny­bės?

– Yra to­kia is­to­ri­ja. Tė­vai lai­kė pie­ni­nes kar­ves. Jų ga­nyk­la bu­vo to­li. Vie­ną die­ną grįž­da­mi iš Tel­šių su­lau­kė­me skam­bu­čio, kad kar­vės ei­na ke­liu link Var­nių. Kar­vių bu­vo ta­da be­ne 27-ios, ir jos žings­nia­vo į na­mus apie 17 ki­lo­met­rų. Tuo me­tu įvy­ko ir ne­lai­min­gas at­si­ti­ki­mas – vil­ki­kas at­si­tren­kė į vie­ną iš kar­vių, bet vis­kas lai­min­gai bai­gė­si. O vie­na kar­vė ne­tgi ap­si­ver­šia­vo grį­žu­si pas tė­vus į kie­mą. Tai da­bar juo­kia­mės, kad kar­vės tuo­met ėjo ieš­ko­ti šei­mi­nin­kų.

– Ką vei­kia­te lais­va­lai­kiu?

– Mėgs­tu skrai­dy­ti pa­ras­par­niu – la­bai sma­gu sa­vo gim­tą kraš­tą pa­ma­ty­ti iš aukš­tai. Taip pat ke­lio­nės po už­sie­nį, Lie­tu­vą ir, ži­no­ma, mū­sų so­dy­bos puo­se­lė­ji­mas yra mū­sų bend­ras lais­va­lai­kis.

– Kaip pri­si­de­da­te prie vi­suo­me­ni­nės veik­los?

– Mes ap­skri­tai esa­me to­kie vi­suo­me­niš­ki, sie­kia­me bend­ruo­me­niš­ku­mo, tai pa­de­da­me ir Var­nių pa­ra­pi­jai, ki­toms įstai­goms. Tik­rai neat­si­sa­ko­me pa­gel­bė­ti dėl ge­ro tiks­lo.

– Ko­kie įspū­džiai po kon­kur­so?

– La­bai džiau­gia­mės, kad or­ga­ni­za­to­riai at­vy­ko į to­kį smul­kų ūkį, kad apie jį su­kū­rė fil­mu­ką. Bū­tų sma­gu, kad kon­kur­sas bū­tų or­ga­ni­zuo­ja­mas pa­va­sa­rį ar­ba va­sa­rą, kai yra dau­giau ką pa­ma­ty­ti. Ta­čiau vis tiek esa­me la­bai dė­kin­gi Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kai­mo plėt­ros sky­riaus ve­dė­jai Vil­mai Lu­ko­še­vi­čie­nei ir Tel­šių ra­jo­no ūki­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­kei Zi­tai Dar­gie­nei už tai, kad mus ap­lan­kė ir įver­ti­no. O ka­dan­gi da­ly­vau­ti kon­kur­se pa­ska­ti­no Var­nių se­niū­ni­jos vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė Ra­se­lė Domb­raus­kie­nė, tai ta­ria­me ačiū ir jai. Dė­ko­ja­me ir Var­nių se­niū­nui Ro­lan­dui Bru­žui už svei­ki­ni­mus ren­gi­nio me­tu. Toks ap­do­va­no­ji­mas tik­rai glos­to šir­dį.

– Ka­dan­gi užė­mė­te pri­zi­nę vie­tą, kon­kur­se ga­lė­si­te da­ly­vau­ti po 5 me­tų. Ar pla­nuo­ja­te?

– Ko­dėl gi ne? Atei­čiai tu­ri­me daug pla­nų, ti­ki­mės vi­sur su­spė­ti, dar­bus sėk­min­gai at­lik­ti. Jei­gu tai pa­vyks – da­ly­vau­si­me tik­rai.