Kū­ry­ba – už­bu­rian­tis šven­čių džiaugs­mas

Ar­tė­jant di­džio­sioms me­tų šven­tėms kū­ry­ba tam­pa neat­sie­ja­ma šven­ti­nės nuo­tai­kos da­li­mi: ren­ka­me do­va­nas, puo­šia­me eg­lu­tes, na­mus, kie­mus. Šiuo lai­ko­tar­piu ypač ryš­kiai su­ži­ba tel­šiš­kės dai­li­nin­kės Jur­gos Stul­pi­nie­nės ta­len­tas. Jau ke­le­tą me­tų ji ku­ria kalėdinius žais­liu­kus. Kiek­vie­na­me jų – nau­ja idė­ja ir kruopš­čiai ap­gal­vo­tos de­ta­lės, žais­liu­ką pa­ver­čian­čios sa­vi­tu me­no kū­ri­niu.

Šven­čių iš­va­ka­rė­se apie kū­ry­bos pro­ce­są kal­bi­na­me kū­rė­ją J. Stul­pi­nie­nę.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Ka­da pra­dė­jo­te kur­ti kalėdinius žais­liu­kus?

– Kū­ry­ba pra­si­dė­jo prieš tre­je­tą me­tų, kai iš­siaiš­ki­nau, kaip ap­temp­ti putp­las­čio bur­bu­liu­kus au­di­niu. In­ter­ne­tas vi­sa­ga­lis.

– Ko­kie bu­vo pir­mie­ji žais­liu­kai? Ar jie ski­ria­si nuo da­bar­ti­nių?

– Pir­mie­ji žais­liu­kai bu­vo kuk­lūs, nes ne­tu­rė­jau prie­mo­nių. Tie­siog fan­ta­za­vau: juos­te­lės, ka­ro­liu­kai. Ki­ti pa­puo­ši­mai par­duo­tu­vė­se bu­vo ga­na bran­gūs. Domėjausi ki­tų me­ni­nin­kų dar­bais, džiau­giau­si jais ir tru­pu­tį pa­vy­dė­jau, nes jie bu­vo pra­ban­gūs, puoš­nūs. O ma­niš­kiai kuk­lo­ki.
Pir­mie­ji ma­no dar­bai nuo da­bar su­kur­tų tik­rai ski­ria­si. Dau­giau fan­ta­zi­jos, drą­sos. Jie su­bliz­go dau­giau, bet… sti­lius iš­li­ko.

– Ko­kias me­džia­gas nau­do­ja­te?

– Pag­rin­di­nė me­džia­ga – ak­so­mas. Tai idea­lus au­di­nys – pra­ban­ga. Me­džia­ga elas­tin­ga, tem­pia­si, ne­sun­ku dirb­ti su ja. Puo­ši­mui nau­do­ju įvai­rius bliz­gu­čius, juos­te­les, ku­tus, ka­ro­liu­kus.

Esu su­kū­ru­si ke­le­tą žais­liu­kų iš li­no, ka­ro­liu­kai me­di­niai, pa­puo­ši­mai – nė­ri­nu­kai. Ke­ti­nu ir to­liau plė­to­ti šią idė­ją. Gal­vo­je su­ka­si daug min­čių.

– Vi­si žais­liu­kai lyg ir skir­tin­gi, bet tu­ri sa­vo brai­žą. Ar de­da­te pa­stan­gas jį iš­lai­ky­ti?

– Taip. Sten­giuo­si iš­lai­ky­ti sa­vo sti­lių. Ne­ko­pi­juo­ju ki­tų su­kur­tų dar­bų.

– Ar Jū­sų na­muo­se eg­lu­tė bū­na pa­puoš­ta šiais žais­liu­kais? Ar čia la­biau su­ve­ny­rai?

– Ne, sa­vo eg­lu­tės ne­puo­šiu sa­vo su­kur­tais žais­lais. Jų net ne­be­lie­ka (šyp­so­si). Jie kaip ir ne­skir­ti eg­lu­tei. Tai dau­giau in­ter­je­ro puo­šy­bai skir­ti žais­liu­kai: po tor­še­rais, ant lan­gų, švies­tu­vų, ži­di­nių. Bet la­bai greit jų ne­be­lie­ka. Tai do­va­na – su­ve­ny­ras. Pra­šo drau­gai, ar­ti­mie­ji. Pa­ti do­va­no­ju.

– Tik­riau­siai šie žais­liu­kai yra „pa­bi­rę“ po Tel­šius, o gal ir to­liau?

– Oi, net ne­be­ži­nau, kur jie yra iš­ke­lia­vę. Pla­čiai pa­pli­tę. Tel­šiuo­se – taip pat.

– Ar ši kū­ry­ba tu­ri sa­vo se­zo­ną?

– Pa­tir­tis mo­ko. Anks­čiau per vė­lai pra­dė­da­vau kur­ti. Trūk­da­vo lai­ko, stre­suo­da­vau, nes skam­bin­da­vo drau­gai ir pra­šy­da­vo po ke­le­tą žais­liu­kų. Tad su­pra­tau, kad rei­kia pra­dė­ti jau rug­sė­jo ga­le. Per va­sa­rą kaup­ti prie­mo­nes, gal­vo­ti apie nau­jas idė­jas. Šie­met ėmiau­si dar­bo anks­čiau.

– Kiek trun­ka­te pa­ga­min­ti vie­ną to­kį žais­liu­ką?

– Ne­ga­liu at­sa­ky­ti, kiek rei­kia lai­ko vie­nam žais­liu­kui. Aš pla­nuo­ju ir dir­bu eta­pais: su­si­ma­tuo­ju ir su­si­da­li­nu žais­liu­kų apim­tis, su­si­kar­pau au­di­nį, ap­trau­kiu juos. Po to kli­juo­ju vir­šū­nė­les, ku­tu­kus. Ir pra­si­de­da šau­niau­sia da­lis – de­ko­ra­vi­mas, bliz­gu­čių, ka­ro­liu­kų kli­ja­vi­mas.