Plungės technologijų ir verslo mokyklos organizuotame renginyje „Po žemaitiško skonio kepure“, vykusiame Plateliuose lapkričio 13 dieną, kvepėjo žemaitiškais valgiais, skambėjo šio krašto dainos, jaunimas mokėsi žemaitiškų „šposų“ ir linksminosi šokdamas tradicinius ratelius.
Rita Stančiukienė
Lietuva – tarsi gobelenas, nuaustas iš įvairiaspalvių siūlų, atspindinčių penkių regionų savitumą: kraštovaizdį, tradicijas, žmonių charakterį, kalbos išskirtinumą. Kiekvienas kraštas skirtingas, todėl Lietuva nors ir maža, bet gyva, marga ir savita šalis.
Žemaitija garsėja tvirto charakterio žmonėmis, jos gyventojai paprasti ir santūrūs, jų kalba išsiskiria kietumu. Ir tradiciniai valgiai čia kitokie, ir žaidimai, ir tradicijos. Globalizacijos laikais, vykstant migracijai, tradicijos pradeda nykti – žmonės prisitaiko prie bendros kultūros. Todėl dabar ypač svarbu perduoti kultūros paveldą jaunajai kartai – Lietuvos ateičiai, nuo kurios priklausys, kiek ilgai regionai išsaugos savo identitetą ir savitumą.
„Susirinkome po viena „kepure“, kur kviesime jus pajausti mūsų krašto dvasią, didžiuotis sava kalba, užuosti valgių, kuriuos valgė mūsų protėviai, kvapą“, – sveikindama susirinkusiuosius kalbėjo renginio vedėja Platelių meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja Kristina Gelumbickienė.
Šventės dalyviai – Plungės technologijų ir verslo mokyklos, Žemaitijos kadetų gimnazijos, Žemaitijos kadetų gimnazijos Žemaičių Kalvarijos skyriaus, Liepijų mokyklos Platelių skyriaus mokiniai ir Plungės klubo „Melioracijos senjorai“ nariai. Visiems jiems, susirinkusiems į geriausiu turizmo kaimu pasaulyje pripažintus Platelius, nuotaikingos dienos ir sėkmės edukacijose linkėjo Technologijų ir verslo mokyklos direktorius Audrius Misiūnas.
Žemaitija – kraštas, kur kiekvienas patiekalas turi savo istoriją, paprotys – prasmę. Į pažintinę kelionę, atvėrusią duris į žemaitišką virtuvę, jaunimą pakvietė kultūrologė Aldona Kuprelytė, papasakodama apie šio krašto virtuvėse gamintus valgius ir žmonių valgymo papročius. Renginio dalyviai sužinojo, kokias košes virdavo ir ant pusryčių stalo dėdavo XX amžiaus pirmosios pusės šeimininkės. Kokios sriubos būdavo valgomos pietums, kokios – vakarienei. Kultūrologė kalbėjo apie pasniko valgius ir apie jau baigiančius išnykti patiekalus: užtriną, juką, žiūrę, makalą ir šmakalą. Susirinkusieji išgirdo, kokie valgiai tuo laikotarpiu buvo dedami ant šventinio stalo, kokios buvo duonos kepimo tradicijos.
Po tokios išsamios paskaitos šurmuliu salę užpildė Platelių folkloro ansamblis su programa „Žemaitiški šposai“. Kai žemaitis sotus – dainuoja, kai linksmas – šoka! Po viena „kepure“ tądien susibūrę moksleiviai buvo linksmi, o jeigu ir pasitaikė koks „surūgėlis“, tuoj buvo pralinksmintas.
Išmokę senovinių šokių ir žaidimų, renginio dalyviai įsitraukė į kūrybines ir edukacines veiklas. Vieni išbandė savo kūrybingumą kurdami meninę instaliaciją su tautinių juostų raštais, kiti ėjo į muziejų, kur susipažino su Užgavėnių kaukėmis. Treti iš gautų produktų gamino žemaitiškus valgius: tepė sumuštinius su kanapėmis, gamino silkių patiekalus. Plungės technologijų ir verslo mokyklos komanda išradinga – drąsiai maišė žemaitišką makalą, suko senoviškus silkių rutuliukus. Jaunimui nusileisti neketino ir vyresnioji karta – klubo „Melioracijos senjorai“ komanda.
Veiksmas vyko ir lauke. Gavęs po padėjėją iš kiekvienos komandos šefas Virginijus Razma virė senovinę burokynę.
Komandų darbą vertino komisija. Daug žemaitiško skonio tądien prisiragavo jos nariai: Platelių tradicinių amatų centro atstovės Dalia Jakštienė ir Daiva Vaškienė bei Jonas Varkalys, atstovavęs senjorų komandui. Pamaloninę pilvus, negailėjo komandoms dovanų ir pagyrimo žodžių. Pralaimėjusių tądien nebuvo – visi gavo prizų, dovanų, o svarbiausia – susipažino su tradiciniais valgiais.
Susibūrimą, vykusį po vienu stogu, vainikavo burokynės ragavimas. Skanaus, riebaus, sotaus srėbalo užteko visiems, tad alkanas nė vienas neliko.
Renginio metu veikė dvi parodos – tautodailininko Vytauto Krikščiuko ir jo mokinių medžio dirbinių paroda bei Plungės technologijų ir verslo mokyklos siuvimo mokytojų ir mokinių darbų paroda „Siūlė prie siūlės“.
Kiekviena šventė prasideda nuo gerų žodžių ir šypsenos. Jeigu jai baigiantis tų šypsenų būna daug daugiau ir nuoširdesnių, vadinasi, renginys pavyko. Kelios valandos bendrystės „Po žemaitiško skonio kepure“ parodė, kaip svarbu puoselėti savo krašto papročius, tradicijas, kalbą, kulinarijos paveldą, kaip svarbu jį perduoti jaunajai kartai. Nes tik tol, kol žemaičiai saugos savo identitetą, Žemaitija bus gyva.
Loading ...
