Ei­gir­džių kai­mo bend­ruo­me­nės švy­tu­rys – Ste­fa Ka­čins­kie­nė

Kiek­vie­na bend­ruo­me­nė sa­vo ap­lin­ko­je bu­ria dau­gy­bę ak­ty­vių žmo­nių – vie­ni jų švie­čia ryš­kiau, ki­ti – ma­žiau, ta­čiau vi­sus vie­ni­ja bend­ras tiks­las: kur­ti gro­žį, telk­ti gy­ven­to­jus ir stip­rin­ti bend­rys­tę.

Vie­na iš to­kių žmo­nių – Ei­gir­džių kai­mo bend­ruo­me­nės švy­tu­rys Ste­fa Ka­čins­kie­nė, ku­rian­ti Ei­gir­džių gro­žį ir jau­ku­mą – nuo šven­ti­nių de­ko­ra­ci­jų iki kas­die­nės ap­lin­kos puo­se­lė­ji­mo. Kū­ry­bin­ga, drą­si, ku­pi­na nau­jų idė­jų Ste­fa sa­vo dar­bais pa­lie­ka pėd­sa­ką kiek­vie­na­me kam­pe­ly­je. Jos darbš­tu­mas, ši­lu­ma ir ener­gi­ja tie­siog lie­ja­si per kraš­tus, įkvėp­da­mi ki­tus kur­ti ir džiaug­tis tuo, ką tu­ri sa­vo kraš­te.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Ei­gir­džiai at­gy­ja

Ei­gir­džių kai­me Ste­fa gy­ve­na ko­ne ke­tu­ris de­šimt­me­čius. Čia užau­go jos vai­kai, čia pra­si­dė­jo pir­mie­ji dar­bai, gi­mė dau­gy­bė gra­žių idė­jų ir su­ma­ny­mų. At­si­kė­lu­si gy­ven­ti į Ei­gir­džius, ji ne­tru­ko įsi­lie­ti į mies­te­lio gy­ve­ni­mą, o pri­si­jun­gu­si prie kai­mo bend­ruo­me­nės ta­po jos neat­sie­ja­ma da­li­mi.

Ste­fa pri­si­me­na, kad vis­kas pra­si­dė­jo tuo­me­ti­nės ak­ty­vios bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės Ade­lės Srė­ba­lie­nės dė­ka. Bū­tent ji la­bai daug pri­si­dė­jo prie to, ką šian­dien ma­to­me Ei­gir­džiuo­se: bend­ruo­me­nės na­mai, vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė, spor­to aikš­ty­nas, gra­žė­jan­čios vie­šo­sios erd­vės ir kt.

Šian­dien, pa­sak Ste­fos, bend­ruo­me­nei va­do­vau­jant nau­jai pir­mi­nin­kei Ma­ri­jai Vit­kie­nei, Ei­gir­džiai dar la­biau su­kles­tė­jo – žmo­nės su­si­vie­ni­jo, vyks­ta gra­žūs ren­gi­niai, gims­ta nau­ji pro­jek­tai. „Ei­gir­džiai at­gy­ja ir stip­rė­ja, jau­čia­ma bend­ruo­me­niš­ku­mo dva­sia“, – sa­kė S. Ka­čins­kie­nė.

Vi­sur spė­jan­ti Ste­fa

Nuo jau­nų die­nų Ste­fa, kiek sa­ve pa­me­na, vi­sa­da bu­vo smal­si ir darbš­ti – vis­ką mo­kė­jo pa­si­siū­ti, nu­si­megz­ti ar pa­si­ga­min­ti pa­ti. Jai ne­bu­vo skir­tu­mo, ar dar­bas „vy­riš­kas“, ar „mo­te­riš­kas“ – ko im­da­vo­si, vis­ką pa­da­ry­da­vo.

Sa­vo ini­cia­ty­vo­mis Ste­fa daž­nai už­krės­da­vo ki­tus, o sa­vo dar­bais – tie­siog su­ža­vė­da­vo. Ne vie­nas jos kū­ri­nys pra­džiu­gi­no kai­my­nus, ko­le­gas ar ar­ti­muo­sius.

Da­bar, ar­tė­jant Ka­lė­doms, Ste­fos gal­vo­je jau su­ka­si min­tys apie kvap­nius, jos pa­čios kep­tus me­duo­li­nius na­me­lius bei jos ran­kų dar­bo nykš­tu­kus, ku­riuos pa­ma­tę vi­si no­ri tu­rė­ti ir sa­vo na­muo­se. Be šių kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų, mo­te­ris no­riai įsi­trau­kia į bend­ruo­me­nės veik­las, pa­de­da, kur tik ga­li.

„Esu toks žmo­gus – man rei­kia veik­los. Vi­sur su­spė­ju ir ener­gi­jos ne­trūks­ta“, – kal­bė­jo Ste­fa ir pri­dū­rė, kad toks jos ak­ty­vu­mas – šei­mos bruo­žas. „Jau to­kios tos mū­sų gi­mi­nės mo­te­rys – ak­ty­vios, vi­sur spė­jan­čios. Ma­tyt, tai mū­sų gi­mi­nės krau­jy­je“, – juo­kė­si ji.

Ypa­tin­gi me­tai

Be aktyvios veiklos bendruomenėje, Stefa kasdien skuba į darbą Regioninėje Telšių ligoninėje, kur dirba slaugytojos padėjėja.

Prieš tai ji dirbo Vidaus ligų skyriuje, kur stengėsi perimti kolegių patirtį ir jų dėka daug ko išmoko.

Šie me­tai Ste­fai – ypa­tin­gi. Per me­di­kų šven­tę ji bu­vo ap­do­va­no­ta už sa­vo dar­bą, o bend­ruo­me­nė taip pat ją įver­ti­no skir­da­ma no­mi­na­ci­ją „Bend­ruo­me­nės švy­tu­rys“.

„At­ro­do, nie­ko ypa­tin­go ne­da­rau – tie­siog dir­bu mėgs­ta­mą dar­bą ir sten­giuo­si dėl Ei­gir­džių bei jų žmo­nių“, – kuk­liai šyp­so­jo­si Ste­fa. Jai šiek tiek keis­ta, kad vie­ti­niai, čia gi­mę ir au­gę, daž­nai bū­na pa­sy­vūs, o at­vy­kę čia gy­ven­ti žmo­nės ak­ty­viau sten­gia­si dėl Ei­gir­džių ir jų bend­ruo­me­nės.