Jad­vy­gos Po­cie­nės stip­ry­bė – šei­ma, drau­gai ir mal­da

Kiek­vie­nais me­tais spa­lio 1-ąją mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­na. Tai pri­mi­ni­mas, kad sen­jo­rai – neat­sie­ja­ma mū­sų vi­suo­me­nės da­lis, su­kau­pu­si di­džiu­lę gy­ve­ni­mo pa­tir­tį, iš­min­tį ir ver­ty­bes, ku­rias per­duo­da jau­na­jai kar­tai. Ši die­na – pro­ga iš nau­jo įver­tin­ti vy­res­nių­jų in­dė­lį į bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mą, kar­tu pa­si­džiaug­ti jų veik­lu­mu, kū­ry­bin­gu­mu ir stip­ry­be.

Šį­kart kal­ba­mės su ža­rė­niš­ke J. Po­cie­ne – mo­te­ri­mi, ku­riai šie­met su­ka­ko 75-eri. Ji ne tik ak­ty­viai da­ly­vau­ja Ža­rė­nų pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių klu­bo veik­lo­je, bet ir rū­pi­na­si jo „Fa­ce­book“ pa­sky­ra, taip pri­si­dė­da­ma prie bend­ruo­me­nės tel­ki­mo.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Sa­vas kraš­tas – vi­sas gy­ve­ni­mas!

J. Po­cie­nės gy­ve­ni­mas glau­džiai su­si­jęs su gim­tuo­ju kraš­tu – ji gi­mė ne­to­li Ža­rė­nų, Dil­bės kai­me, o da­bar gy­ve­na Ža­rė­nuo­se.

„Ma­no kraš­tas – ma­no vi­sas gy­ve­ni­mas! Čia mo­kyk­la, dar­bas, na­mai, o svar­biau­sia – sa­vi žmo­nės“, – sa­kė ju­bi­lia­tė.

Ypa­tin­ga vie­ta šir­dy­je skir­ta klu­bui

Bė­gant me­tams Jad­vy­ga vis la­biau įsi­trau­kė į bend­ruo­me­nės veik­lą, o ypa­tin­gą vie­tą jos šir­dy­je uži­ma Ža­rė­nų pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių klu­bas.

„Pa­ti­ko klu­bo veik­la ir pa­pra­šiau priim­ti, nes jau bu­vau pa­gy­ve­nu­si. Da­bar džiau­giuo­si, kad pri­klau­sau šiam klu­bui“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vė.

Ža­rė­niš­kė pa­gal ga­li­my­bes sten­gia­si da­ly­vau­ti vi­so­se klu­bo ren­gia­mo­se veik­lo­se.

Klu­bo na­riams bran­gios tra­di­ci­jos: kar­tu pa­ly­dė­ti se­nuo­sius me­tus, švęs­ti Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­ną. Šie­met ši šven­tė vyks spa­lio 5-ąją – po šv. Mi­šių Ža­rė­nų baž­ny­čio­je bend­ruo­me­nė rink­sis į ren­gi­nį kul­tū­ros na­muo­se.

Įdo­mu tai, kad bū­tent Jad­vy­gai pa­ti­kė­ta rū­pin­tis klu­bo „Fa­ce­book“ pa­sky­ra.

„To pa­pra­šė klu­bo pir­mi­nin­kas Sta­sys Nor­vai­šas. So­cia­li­niais tink­lais te­ko nau­do­tis dar­be, tad ne­bu­vo la­bai sun­ku. Dau­giau­sia dė­me­sio su­lau­kia įra­šai ir nuo­trau­kos iš įvai­rių ren­gi­nių bei ke­lio­nių. Jau­čiu, kad so­cia­li­niai tink­lai pa­de­da su­bur­ti bend­ruo­me­nę“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Šiais me­tais Ža­rė­nų sen­jo­rai jau spė­jo pa­ke­liau­ti – lie­pos 19-ąją jie ap­lan­kė Plun­gę, Bu­kan­tę, Mo­sė­dį, Pla­te­lius. Ke­lio­nė bu­vo skir­ta ra­šy­to­jos Že­mai­tės 180 me­tų ju­bi­lie­jui.

Svar­biau­sia – ar­ti­mie­ji

Kas­die­ny­bė­je Jad­vy­gai svar­biau­sia ar­ti­mie­ji – duk­ra su šei­ma, drau­gai, kai­my­nai. Be klu­bo veik­los, ji mie­lai lan­ko­si kul­tū­ros na­mų ren­gi­niuo­se.

„Džiau­giuo­si, kad tu­riu ša­lia bran­gius žmo­nes“, – sa­kė ji.

Vis­kas praei­na, praeis ir tai

75 me­tų ju­bi­lie­jus Jad­vy­gai ke­lia įvai­rius jaus­mus: „Ir ge­rus, nes li­ki­mas ne­pa­gai­lė­jo me­tų…“

Pak­laus­ta, ko­kias ver­ty­bes no­rė­tų per­duo­ti jau­na­jai kar­tai, mo­te­ris pa­brė­žia: „At­sa­ko­my­bė, są­ži­nin­gu­mas, pa­gar­ba.“

Jos mėgs­ta­mas po­sa­kis – „Vis­kas praei­na, praeis ir tai.“

Stip­ry­bės Jad­vy­gai tei­kia ar­ti­mi žmo­nės ir mal­da. O atei­ties pla­nus ji va­di­na gra­žia sva­jo­ne: „No­rė­čiau dar iš­mok­ti, pa­tir­ti – te­gul tai bū­na gra­ži sva­jo­nė…“