Įs­pū­din­gas ro­žy­nas ša­lia Tel­šių

Mū­sų ra­jo­ne, Ei­gir­džiuo­se, kles­ti neap­sa­ko­mo gro­žio ro­žy­nas, ku­rį jau ko­ne de­šimt­me­tį rū­pes­tin­gai pri­žiū­ri Pet­ras Jap­ki­nas.

Ro­žy­nas ste­bi­na veis­lių gau­sa. Čia žy­di net 70 skir­tin­gų rū­šių rožės, o ke­rų pa­so­din­ta be­veik 350. Žie­dų spal­vin­gu­mas ir aro­ma­tas tie­siog svai­gi­na čia už­su­kus.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Iš pir­mo įspū­džio ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad gė­lės – mo­te­riš­kas už­siė­mi­mas, bet Pet­ras tvir­ti­na, jog yra prie­šin­gai: „Ro­žy­ne la­bai daug dar­bo. Čia rei­kia vy­riš­kos jė­gos. Vien tik lais­ty­mui kiek van­dens rei­kia su­neš­ti. O kur dar nu­žy­dė­ju­sių žie­dų ša­li­ni­mas, že­mės pu­re­ni­mas, trę­ši­mas.“

P. Jap­ki­no ro­žy­nas pri­žiū­rė­tas kruopš­čiai – vis­kas su­de­rin­ta, ap­lin­ka sko­nin­gai su­tvar­ky­ta. Pet­ras sa­ko re­tai ka­da pri­sė­dan­tis pa­si­gė­rė­ti gė­lė­mis, daž­niau čia už­su­ka pa­dir­bė­ti. Juo­kau­ja, kad va­sa­rą, kai ro­žės žy­di, ir svei­ka­ta jo ge­res­nė, ir jė­gų dau­giau tu­rin­tis, o žie­mą, kai ro­žių ne­ma­to, svei­ka­ta ima šlu­buo­ti. Tarp ro­žių Pet­ras at­si­gau­na, jam tai tik­ra re­lak­sa­ci­ja.

Vy­ras ki­tur yra ap­lan­kęs ne vie­ną ro­žy­ną ir pa­ste­bė­jo, kad dau­ge­lis jų ga­na ap­leis­ti. Pa­sak jo, žmo­nės daž­nai dėl ži­nių trū­ku­mo ne­su­ge­ba išau­gin­ti gra­žių ke­rų: pa­so­di­na ne­tei­sin­gai, į ne­tin­ka­mą že­mę, trūks­ta trą­šų. Gė­lių my­lė­to­jas juo­kau­ja, kad kar­tais ro­žės ke­ras kai­nuo­ja ma­žiau nei jo pa­so­di­ni­mas.

Šiais me­tais Pet­ras gau­siai at­nau­ji­no sa­vo ro­žy­ną – pa­so­di­no apie 40 nau­jų ke­rų.

Ža­lią­ją erd­vę ša­lia ro­žy­no pa­puo­šė di­džiu­liais gė­lių va­zo­nais, pa­sta­tė fon­ta­ną, ap­so­di­no le­van­do­mis. Tarp ro­žių kles­ti ir ke­lios veš­lios le­li­jų rū­šys.

Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, šis pa­va­sa­ris ir va­sa­ra ro­žėms ne­bu­vo pa­lan­kūs – pa­va­sa­rį šal­nos pa­kan­do gė­les, o va­sa­rą gau­sūs lie­tūs joms ken­kia.

„Tel­šių ŽI­NIOS“ Pet­ro ro­žy­ną ap­lan­ko be­veik kas­met. Ir kaip jo neap­lan­ky­si, kai toks gro­žis, darbš­taus šei­mi­nin­ko su­kur­tas, džiu­gi­na akis ir ra­mi­na sie­lą.