Gim­ti­nė – žmo­gaus šir­dy­je

Ga­na daž­nai gir­di­me kal­bant apie mei­lę tė­vy­nei, sa­vam kraš­tui ir daž­nai net ne­pa­mąs­to­me, ką tai reiš­kia kiek­vie­nam iš mū­sų. Ką aš rink­čiau­si – ge­rą al­gą, pi­ni­gus, kom­for­tiš­ką gy­ve­ni­mą sve­tur? Ar vis dėl­to gy­ve­ni­mą sa­va­me mies­te, ša­lia sa­vo ar­ti­mų­jų, sa­vo po­mė­gių, sa­vo eže­rų ir miš­kų?

Man kol kas ne­te­ko spręs­ti to­kios di­le­mos, bet štai jau­nai tel­šiš­kių po­rai Evai Ju­ce­vi­čiū­tei ir Mant­vy­dui Skio­čiui te­ko.

Spren­di­mas

Po dau­giau kaip še­še­rių me­tų, pra­leis­tų Šve­di­jo­je, Eva ir Mant­vy­das nu­spren­dė, kad lai­kas ke­liau­ti na­mo. Ko­dėl?

Pa­sak Evos, tu­rė­jo vis­ką, ko rei­kia – gy­ve­no Vaks­hol­me, Stok­hol­mo prie­mies­ty­je, tu­rė­jo bu­tą su gra­žiu vaiz­du į jū­ros įlan­ką, lai­ve­lį, nor­ma­lius dar­bus, iš­mai­šė Skan­di­na­vi­jos ša­lis, daug ke­lia­vo, su­si­ra­do drau­gų, bet… trū­ko Že­mai­ti­jos.

Ma­ma at­va­žiuo­da­vo ga­na daž­nai, bet kas­kart iš­si­ski­riant bū­da­vo aša­rų pa­kal­nė.

Be to, Eva ir Mant­vy­das sa­ko, kad vis tiek jau­tie­si sve­ti­mas sve­ti­ma­me kraš­te, vis tiek tu ne­si šve­das, vis tiek tu esi ne sa­vo že­mė­je, kur pra­bė­go ta­vo vai­kys­tė, jau­nys­tė, ta­vo drau­gai, kur yra ta­vo my­li­mas klu­bas, ta­vo na­mai. Tai­gi šiai jau­nai po­rai ne­bu­vo sun­ku su­si­krau­ti daik­tus ir grįž­ti į gim­tą­jį mies­tą. Jau me­tai, kai jie ku­ria­si Tel­šiuo­se, tad bu­vo įdo­mu pa­kal­bin­ti de­šimt me­tų kar­tu gy­ve­nan­čius Evą ir Mant­vy­dą.

Pra­džia

Eva bai­gė Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­ją 2014 me­tais ir tais pa­čiais me­tais įsto­jo į Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ir šve­dų kal­bos.

Mant­vy­das bai­gė Ne­va­rė­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir 2008 me­tais pa­si­rin­ko fut­bo­lo ir tre­ni­ra­vi­mo sis­te­mų stu­di­jas Lie­tu­vos kū­no kul­tū­ros aka­de­mi­jo­je.

Bai­gęs stu­di­jas, grį­žo į Tel­šius ir įsi­dar­bi­no fut­bo­lo tre­ne­riu Tel­šių spor­to ir rek­rea­ci­jos cent­re. 2014 me­tų ba­lan­džio 1 die­ną bu­vo at­kur­tas fut­bo­lo klu­bas „Džiu­gas“, vi­si fut­bo­lo tre­ne­riai pe­rė­jo dirb­ti į klu­bą, bet Mant­vy­das tais me­tais iš­vy­ko dirb­ti ir už­si­dirb­ti į Šve­di­ją.

Evos pa­tė­vis Stok­hol­me tu­rė­jo sta­ty­bos fir­mą, tad dar­bų bu­vo ne­ma­žai, ku­rį lai­ką te­ko Mant­vy­dui dirb­ti Lap­lan­di­jo­je.

Kai Eva bai­gė moks­lus, taip pat at­vy­ko į Šve­di­ją, įsi­gi­jo bu­tą ir ap­si­gy­ve­no Vaks­hol­me.

Eva pri­si­me­na, kad pra­džio­je, nors ir bu­vo bai­gu­si šve­dų kal­bos stu­di­jas, ne­bu­vo leng­va, trū­ko pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo kal­bos įgū­džiais, tad įsi­dar­bi­no va­ly­mo pa­slau­gų įmo­nė­je. Ir tik po pu­sant­rų me­tų pa­si­ju­to ga­na ge­rai įval­džiu­si kal­bą, bai­gė vai­kų prie­žiū­ros kur­sus ir įsi­dar­bi­no vai­kų dar­že­ly­je. Tuo pa­čiu me­tu dar dir­bo Tarp­tau­ti­nė­je mo­kyk­lo­je Stok­hol­me, kur vai­kus mo­kė lie­tu­vių kal­bos. At­ro­do, nie­ko ne­trū­ko, vis­kas se­kė­si pui­kiai. Mant­vy­das ne­pa­mir­šo fut­bo­lo, ėmė­si sa­va­no­riš­kai tre­ni­ruo­ti vie­ti­nę vy­rų fut­bo­lo ko­man­dą. Su­bū­rė ger­bė­jų klu­bą, ku­rių dau­gu­mą su­da­rė lie­tu­viai, dir­ban­tys sta­ty­bos fir­mo­je. Va­ži­nė­da­vo kar­tu į var­žy­bas pa­lai­ky­da­mi tre­ne­rio Mant­vy­do fut­bo­lo ko­man­dą. Mant­vy­do tre­ni­ruo­ja­ma ko­man­da iš šeš­to­sios Šve­di­jos fut­bo­lo ly­gos pe­rė­jo į penk­tą­ją.

Da­bar­tis

Grį­žus į Lie­tu­vą, Evos dar­bo pro­fi­lis kaip ir ne­pa­si­kei­tė – dir­ba su vai­kais Tel­šių lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Eg­lu­tė“, įsto­jo mo­ky­tis į Šiau­lių aka­de­mi­ją – to­liau gi­li­na­si į iki­mo­kyk­li­nį ir prieš­mo­kyk­li­nį ug­dy­mą.

Mant­vy­das vėl su­grį­žo prie fut­bo­lo, tre­ni­ruo­ja try­li­ka­me­čių ko­man­dą. Vi­sa­da pa­lai­kė ry­šius su fut­bo­lo klu­bu „Džiu­gas“, tad jau grįž­da­mas na­mo ži­no­jo, kad dar­bą tu­rės. Pats dar žai­džia ve­te­ra­nų ko­man­do­je, ku­ri va­di­na­si „Džiu­go ve­te­ra­nai“, ten­ka su­si­kau­ti su ko­man­do­mis iš Tau­ra­gės, Klai­pė­dos, Kre­tin­gos, Šiau­lių.

Pa­sak Mant­vy­do, šiuo­lai­ki­niams vai­kams la­bai trūks­ta fi­zi­nio ak­ty­vu­mo, ga­na daž­nai juos ten­ka mo­ky­ti pa­pras­čiau­siai bėg­ti, sun­kiau yra su koor­di­na­ci­ja.

Dar vie­na ma­žo mies­to pro­ble­ma – sun­ku su­rink­ti vie­no am­žiaus stip­rią ko­man­dą, tad daž­nai ten­ka im­ti jau­nes­nius žais­ti už vy­res­nė­lius.

Pak­laus­ta apie vai­kus Šve­di­jo­je ir Lie­tu­vo­je, Eva sa­ko, kad šve­du­kai la­bai daug lai­ko pra­lei­džia lau­ke, tie­siog pri­va­lo­ma dar­že­liuo­se ir ne­svar­bu, koks oras be­bū­tų. Ma­mos ge­ro­kai pa­pras­čiau rea­guo­ja į iš­ki­lu­sias pro­ble­mas, „su­per­ma­my­čių“ ne­te­ko su­tik­ti. O vai­kai vi­sa­da yra vai­kai, svar­bu juos my­lė­ti, tuo­met jie at­si­ly­gi­na tuo pa­čiu.

Anot Mant­vy­do ir Evos, Šve­di­jo­je žmo­nės la­biau at­si­pū­tę, pa­si­ti­kin­tys sa­vi­mi. Kaip Mant­vy­das juo­kau­ja, šve­das, pa­lai­kęs plak­tu­ką, jau sa­ko, kad vis­ką mo­ka, ga­li dirb­ti vi­sus dar­bus, o lie­tu­vis, tu­rin­tis tik­rai ge­rus pro­fe­si­nius įgū­džius, vis dar abe­jo­ja sa­vo pro­fe­sio­na­lu­mu.

Po­mė­giai ir my­li­mu­kės

Eva ir Mant­vy­das tei­gia esan­tys gam­tos žmo­nės. Neį­si­vaiz­duo­ja sa­vęs be miš­kų, eže­rų, kal­nų, jū­ros. La­bai daug lai­ko pra­lei­džia ke­liau­da­mi kem­pe­riu, žie­mą sli­di­nė­da­mi. O kar­tu su jais – ir jų my­li­mu­kės ka­ly­tės Lu­na ir Mi­lė. Abu, au­gę kar­tu su šu­ni­mis, net neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be jų. Nors vie­nu me­tu Mant­vy­dui pa­si­reiš­kė stip­ri aler­gi­ja šu­nims ir ka­tėms, bet mei­lė ke­tur­ko­jams nu­ga­lė­jo ir aler­gi­ją.

Tie­sa, dar gy­ven­da­mi Šve­di­jo­je nu­spren­dė, kad ieš­kos hi­poa­ler­gi­nio šuns. Taip jų šei­mo­je at­si­ra­do ba­sen­džių veis­lės Lu­na.

Abu jie yra nuo­la­ti­niai „Tel­šių šu­niu­kų na­mų“ rė­mė­jai ir pa­lai­ky­to­jai. Tik grį­žę į Tel­šius ėmė­si au­gin­ti prie­glau­dos glo­bo­ti­nę Mi­lę. Rei­kė­jo kant­ry­bės ir mei­lės, kol abi „mer­gi­nos“ su­si­gy­ve­no, da­bar jos pui­kiau­sios drau­gės. Gra­žuo­lė Mi­lė, vy­res­nio am­žiaus, skir­tin­gų akių sa­vi­nin­kė, gy­ve­na sa­vo auk­so am­žių, nes pa­te­ko į šei­mą, ku­riai ir­gi pa­tin­ka il­gi pa­si­vaikš­čio­ji­mai, ke­lio­nės ir jū­ra.

Eva ir Mant­vy­das sten­gia­si skleis­ti ge­rą ži­nią apie be­glo­bius gy­vū­nus ne tik žo­džiais, bet ir ge­rais dar­bais. Mant­vy­das or­ga­ni­zuo­ja ak­ci­jas – prieš „Džiu­go“ ko­man­dos rung­ty­nes sir­ga­liai ga­li ne­šti mais­tą prie­glau­dos glo­bo­ti­niams, taip pat sa­vo try­li­ka­me­čius „Džiu­go“ ko­man­dos fut­bo­li­nin­kus pa­kvie­čia į prie­glau­dą pa­ve­džio­ti šu­niu­kų, pa­bend­rau­ti.

Eva ir Mant­vy­das ku­ria­si sa­vo na­mus Rai­niuo­se, kur daug vie­tos jų my­li­mu­kėms Lu­nai ir Mi­lei, gy­ve­na pa­pras­tą tik­rą gy­ve­ni­mą ša­lia sa­vo ar­ti­mų­jų, da­ro tik­rus da­ly­kus iš šir­dies, o mes džiau­gia­mės, kad į mū­sų mies­tą su­grįž­ta jau­ni žmo­nės, ku­rių bu­vi­mas jau­čia­mas ir gir­di­mas.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ