At­sa­kin­gas spren­di­mas: ko­dėl ver­ta kast­ruo­ti au­gin­ti­nį

At­sa­kin­ga na­mi­nių au­gin­ti­nių prie­žiū­ra – tai kur kas dau­giau nei tik mi­ni­ma­lių po­rei­kių, to­kių kaip mais­tas ar gy­dy­mas, už­tik­ri­ni­mas. Kiek­vie­nam gy­vū­nui rei­kia ne tik fi­zi­nės prie­žiū­ros, bet ir dė­me­sio, mei­lės bei at­sa­kin­go po­žiū­rio. Vie­nas iš šio po­žiū­rio as­pek­tų – są­mo­nin­gas spren­di­mas dėl au­gin­ti­nio dau­gi­ni­mo­si.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Svar­bu įver­tin­ti kiek­vie­ną at­ve­jį in­di­vi­dua­liai

Spren­di­mas kast­ruo­ti au­gin­ti­nį tu­rė­tų bū­ti prii­ma­mas ne dėl to, kad „taip rei­kia“, o dėl to, kad tai – gy­vū­no svei­ka­tos, elg­se­nos ir ge­ro­vės, taip pat ir vi­suo­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės klau­si­mas. Kiek­vie­nas gy­vū­nas yra uni­ka­lus, to­dėl re­ko­men­duo­ja­ma dėl to­kio spren­di­mo pa­si­tar­ti su ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju, ku­ris įver­tins au­gin­ti­nio svei­ka­tos būk­lę ir ga­li­mus ri­zi­kos veiks­nius.

Lie­tu­vos tei­sės ak­tai taip pat ska­ti­na at­sa­kin­gą el­ge­sį – Gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­mas nu­ma­to, jog au­gin­ti­nių sa­vi­nin­kai (iš­sky­rus le­ga­liai vei­si­mu už­sii­man­čius) pri­va­lo už­tik­rin­ti, kad jų gy­vū­nai ne­si­dau­gin­tų.

Kast­ra­ci­jos nau­da – tiek au­gin­ti­niui, tiek vi­suo­me­nei

Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos duo­me­ni­mis, ne­pla­nuo­tas gy­vū­nų dau­gi­ni­ma­sis vis dar iš­lie­ka vie­na pa­grin­di­nių be­glo­bių gy­vū­nų per­tek­liaus prie­žas­čių. Vie­nas veiks­min­giau­sių bū­dų to iš­veng­ti – at­sa­kin­ga kast­ra­ci­ja.

To­kia pro­ce­dū­ra pa­de­da: iš­veng­ti ne­pa­gei­dau­ja­mų va­dų; su­ma­žin­ti ri­zi­ką su­si­rgti gim­dos, kiau­ši­džių, pro­sta­tos li­go­mis; iš­veng­ti kai ku­rių na­vi­kų; spręs­ti hor­mo­nų su­kel­tas el­ge­sio pro­ble­mas (pvz., ag­re­si­ją, te­ri­to­ri­jos žy­mė­ji­mą, bė­gi­mą iš na­mų).

Šiuo­lai­ki­nė ve­te­ri­na­ri­ja siū­lo ne tik chi­rur­gi­nę, bet ir al­ter­na­ty­vią kast­ra­ci­ją, pa­vyz­džiui, hor­mo­ni­nius imp­lan­tus, imu­no­kont­ra­cep­ti­kus ar che­mi­nę kast­ra­ci­ją. Kiek­vie­nas me­to­das tu­ri sa­vų pri­va­lu­mų ir ga­li­mų ri­zi­kų, dėl to bū­ti­na in­di­vi­dua­li kon­sul­ta­ci­ja su ve­te­ri­na­ru.

Ga­li­mos ri­zi­kos – ką svar­bu ži­no­ti?

Kaip ir bet ku­ri me­di­ci­ni­nė pro­ce­dū­ra, kast­ra­ci­ja ga­li tu­rė­ti ne­pa­gei­dau­ja­mų pa­sek­mių, ta­čiau jų pa­si­tai­ko itin re­tai. Daž­niau­siai pa­si­tai­ko: po­lin­kis į nu­tu­ki­mą; šla­pi­mo ne­lai­ky­mas (daž­niau ka­lėms); or­to­pe­di­nės pro­ble­mos; kai ku­rie el­ge­sio po­ky­čiai, ku­rie ne vi­sa­da su­si­ję su hor­mo­nais.

At­sa­ko­my­bė už kiek­vie­ną gy­vy­bę

Ne­pai­sant vis dar ga­jų mi­tų, to­kių kaip „gy­vū­nas tu­ri tu­rė­ti bent vie­ną va­dą“ ar „po kast­ra­ci­jos jis taps tin­gus“, moks­lo ty­ri­mai to­kių tei­gi­nių ne­pat­vir­ti­na. Prie­šin­gai – jie daž­nai truk­do žmo­nėms priim­ti pa­grįs­tą spren­di­mą.

Jei vis dėl­to ne­pla­nuo­tas dau­gi­ni­ma­sis įvyks­ta, vi­sa at­sa­ko­my­bė už pa­li­kuo­nis ten­ka sa­vi­nin­kui – tiek rū­pi­nan­tis jų svei­ka­ta, tiek su­ran­dant at­sa­kin­gus nau­jus šei­mi­nin­kus. Per­duo­ti gy­vū­nų glo­bos or­ga­ni­za­ci­joms at­sa­ko­my­bę už sa­vus jau­nik­lius – neat­sa­kin­ga pra­kti­ka, ku­ri tik di­di­na prie­glau­dų krū­vį.

Vie­na pa­grin­di­nių pla­ni­nių pro­ce­dū­rų

Ve­te­ri­na­ras Au­re­li­jus Lau­ri­na­vi­čius sa­ko, jog į jį dėl kast­ra­ci­jos ar ste­ri­li­za­ci­jos klau­si­mų krei­pia­ma­si la­bai daž­nai – tai vie­na pa­grin­di­nių pla­ni­nių pro­ce­dū­rų.

Prieš priim­da­mi spren­di­mą su šei­mi­nin­ku jie ap­ta­ria: gy­vū­no am­žių ir svei­ka­tą – jau­ni ir svei­ki au­gin­ti­niai ge­riau­siai to­le­ruo­ja pro­ce­dū­rą; bū­ti­nus at­lik­ti ty­ri­mus prieš ski­riant nar­ko­zę, to­kius kaip krau­jo ty­ri­mus, ku­rie yra bū­ti­ni; veis­lės ypa­tu­mus – kai ku­rioms di­de­lėms šu­nų veis­lėms re­ko­men­duo­ja­ma ati­dė­ti kast­ra­ci­ją iki pil­nes­nio su­bren­di­mo; el­ge­sio po­ky­čius – kast­ra­ci­ja ga­li su­ma­žin­ti ag­re­si­ją, pa­bė­gi­mus, te­ri­to­ri­jos žy­mė­ji­mą; svei­ka­tos nau­dą – su­ma­žė­ja gim­dos su­pū­lia­vi­mo (pio­met­ros), pie­no liau­kų na­vi­kų ri­zi­ka pa­te­lėms, pro­sta­tos ir sėk­li­džių li­gų ri­zi­ka – pa­ti­nams; at­sa­ko­my­bę – tai hu­ma­niš­kas bū­das ma­žin­ti be­na­mių gy­vū­nų po­pu­lia­ci­ją.

„Kiek­vie­ną kar­tą ver­ti­na­me gy­vū­ną in­di­vi­dua­liai ir pa­de­da­me šei­mi­nin­kui pa­si­rink­ti ge­riau­sią spren­di­mą“, – tei­gė A. Lau­ri­na­vi­čius.

DAUGIAU SKAITYKITE „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 55 (2592)