Ateinantį sekmadienį – liepos 13 d. – minėsime Žemaičių tautos vienybės dieną. Ta proga Telšiuose, kaip ir pridera Žemaitijos sostinei, vyks renginių. Vienas svarbiausių – meninės plokštės Didžiojoje Žemaičių sienoje atidengimas. Žinoma, kaip ir praėjusiais metais vėl sieksime rekordo šokdami „Gransverą“.
Šventės išvakarėse kalbamės su architektu profesoriumi Algirdu Žebrausku, kurio idėja ir buvo sutvarkyti sieną, pavadinti ją Didžiąja Žemaičių siena ir papuošti meninėmis plokštėmis, kurios pasakotų turtingą ir reikšmingą Žemaitijos istoriją.
– Priminkite Didžiosios Žemaičių sienos atsiradimo pradžią. Šiandien neabejotinai ji yra vienas stipresnių meno ženklų Telšiuose.
– Didžioji Žemaičių siena, manau, yra vienas didžiausių žemaičių tapatybės ženklų. Ji transliuoja žinią apie Žemaitiją. Šiandien apie Didžiąją Žemaičių sieną garsas yra plačiai pasklidęs, turistai nori ją pamatyti, žavisi, tačiau, pripažinsiu, pradžia buvo nelengva.
Ji siekia 2006 metus – tuomet atkreipiau dėmesį, jog sieną reikia tvarkyti, nes ji atrodė liūdnai, iro. Lėšų sienai restauruoti Savivaldybė neturėjo. 2007 m. išgirdau apie ES skelbiamą finansavimo priemonę mažiesiems ekonominiams centrams vystyti. Kilo idėja. Pradėjau rinkti duomenis, medžiagą, kad gautume europinių lėšų akmeninei sienai restauruoti, o paskui ir įveiklinti, nes tuščia siena istorijos nepapasakos. Norėjosi skleisti žinią apie Žemaitijos sostinę.
– Ir kokia buvo ta idėja?
– Pasitelkiau humorą, kaip dažnai tenka ir kitus darbus darant jį pasitelkti. Todėl sumaniau akmeninę sieną pavadinti Didžiąja Žemaičių siena, kad kiltų asociacijos su Kinijos siena. Ji taip pat didelė, tik ilgesnė, bet mūsų, aišku, geresnė. Taip per žaidimą gimė rimtas reikalas – projektas. Nebuvo lengva jį apginti, bet žaidybinis sumanymas gelbėjo. Reikėjo įrodyti, kad sienoje reikalingos akmeninės plokštės. Sakiau, esą būtini kontraforsai – tokie architektūriniai sprendimai sienoms tvirtinti – ir finansavimą gavome. Siena buvo sutvarkyta iš europinių lėšų, o paskui jau ieškodami rėmėjų pradėjome įprasminti Žemaitijos istorijos pačias svarbiausias, ryškiausias datas.
– Koks buvo pirmasis meno ženklas?
– Visų pirma su Romualdu Kvintu sukūrėme „Žemaitijos legendą“. Visi žino, kad patrynus meškos nosį išsipildo sugalvoti norai. Kūrybinis darbas prasidėjo 2008 m., o šiemet liepos 13 d. per Žemaičių tautos vienybės dienos minėjimą jau atidengsime paskutinę plokštę „Respublika ar monarchija“.
– Ką tai reiškia?
– Viskas bus parašyta ant plokštės. Trumpai galiu pasakyti, kad bus atskleistas mažai mūsų istorijoje garsinamas faktas apie žemaičius, kurie turėjo įtakos pasirašant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Pavyko išsiaiškinti, kad prieš minėto Akto pasirašymą būryje buvo ir keturi atskilėliai (trys iš jų žemaičiai), nesutikę, kad Lietuva liktų Vokietijos įtakoje, jie siūlė kurti respubliką. Žemaičiams buvo nusileista ir sutikta su modernios politinės santvarkos – respublikos – kūrimu. Radau dokumentą, laikraštį, kuriame rašoma, jog S. Narutavičius parašė Akto juodraštį ir jis esą buvo saugomas jo bibliotekoje iki signataro mirties, vėliau dokumento kelias nežinomas.
– Minėjote, kad meninės plokštės kuriamos rėmėjų lėšomis?
– Apie 80 procentų meno ženklų sukurta privačių rėmėjų lėšomis, apie 20 proc. – Savivaldybės. Štai paskutinę plokštę visiškai finansuoja Savivaldybė.
– Paminėkite menininkus, kurių kūriniai puošia Didžiąją Žemaičių sieną.
– Pirmąją, kaip ir minėjau, sukūrė Romualdas Kvintas, dvi plokštes – Petras Gintalas, vieną – Mindaugas Šimkevičius, o likusias – Romualdas Inčirauskas. Visiems jų darbams teko vadovauti, rinkti istorinius dokumentus, faktus.
– Ar rezultatas džiugina?
– Džiaugiasi širdis, kad kartu su menininkais paliekame gerą darbą, kuris skleidžia svarbią žinią apie Žemaitiją. Siena „dirba“ kiekvieną dieną – ją lanko turistai, domisi, skaito, įsimena.
– Tai dar kartą priminkime, kada bus atidengta paskutinė plokštė.
– Liepos 13 d. 13.30 val. Tai bus sekmadienis. Apie Didžiosios Žemaičių sienos visišką užpildymą Durbės mūšio minėjimo dieną yra informuoti ir visi Žemaitijos merai, Žemaičių kultūros draugijos skyriai.
Visiškai užbaigta Didžioji Žemaičių siena įsijungia į žemaitiškų akcentų Žemaitijos sostinėje visumą.
