Odon­to­lo­gas Ta­das But­ri­mas: „Že­mai­tis be sa­vo kraš­to – kaip dan­tis be šak­nies“

33-ejų Ta­das But­ri­mas – odon­to­lo­gas, po stu­di­jų pa­si­rin­kęs grįž­ti į gim­tuo­sius Tel­šius ir čia kur­ti as­me­ni­nį ir pro­fe­si­nį gy­ve­ni­mą. Su šyp­se­na, at­vi­rai ir pa­gar­biai kal­ban­tis gy­dy­to­jas da­li­na­si sa­vo ke­lio­ne nuo vai­kys­tės iki šių die­nų.

Dia­na PU­ZE­RĖ

– Koks bu­vo­te vai­kas? Ar jau ta­da do­mė­jo­tės me­di­ci­na, ar sva­jo­nės bu­vo vi­sai ki­to­kios?

– Nuo ma­žens bu­vau ga­na smal­sus, o įdo­miau­siai pra­leis­tas lai­kas – pas tė­tį dan­tų ga­my­bos la­bo­ra­to­ri­jo­je. Abu ma­no tė­vai – dan­tų tech­ni­kai, tad ne­ju­čio­mis vi­sa tai, ką ma­čiau jų dar­bo ap­lin­ko­je, ta­po ar­ti­ma ir įpras­ta. To­dėl bė­gant me­tams daug svars­ty­ti ne­rei­kė­jo, su kuo tu­rė­tų bū­ti su­si­ju­si ma­no pro­fe­si­ja.

– Kaip at­ro­dė Jū­sų stu­den­ta­vi­mo me­tai? Kas la­biau­siai įsi­mi­nė iš stu­di­jų lai­kų?

– Stu­di­ja­vau Ry­gos Stra­di­nio uni­ver­si­te­te, tarp­tau­ti­nia­me kur­se ang­lų kal­ba. Įgi­jau DDS („Doc­tor of Den­tal Sur­ge­ry“) spe­cia­ly­bę. Pra­džia ne­bu­vo leng­va – rei­kė­jo įsi­sa­vin­ti vi­są in­for­ma­ci­ją ne gim­tą­ja, o ang­lų bei lo­ty­nų kal­ba, ta­da ją „per­si­vers­ti“ į lie­tu­vių ir vis­ką at­si­min­ti. Bet il­gai­niui su­pra­tau, kad šioks toks spau­di­mas ir griež­ta dis­cip­li­na sme­ge­nis pri­ver­čia veik­ti pui­kiai.

Ma­no kur­so drau­gai bu­vo iš įvai­riau­sių ša­lių – Ka­na­dos, Vo­kie­ti­jos, Šve­di­jos, Olan­di­jos, Suo­mi­jos, Nor­ve­gi­jos, Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės, Is­pa­ni­jos ir net to­li­mo­sios Ki­ni­jos. Tad pir­mai­siais me­tais bu­vo keis­ta, kad taip ar­ti nuo gim­tų­jų na­mų ga­li su­tik­ti tiek daug skir­tin­gų žmo­nių, su­si­pa­žin­ti su jų kul­tū­ra ir kar­tu siek­ti to pa­ties tiks­lo. Kal­bų įvai­ro­vė bu­vo jun­ta­ma ne tik tarp bend­ra­moks­lių – bend­rau­jant su pa­cien­tais taip pat te­ko pa­si­telk­ti iš­plės­tą žo­dy­ną ke­lio­mis kal­bo­mis. To­dėl drą­siai ga­liu sa­ky­ti, kad stu­di­jų me­tais, be odon­to­lo­gi­jos ži­nių, pa­ge­ri­nau ir iš­mo­kau bent tris už­sie­nio kal­bas.

– Daug jau­nų spe­cia­lis­tų lie­ka di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se. Ko­dėl Jūs su­grį­žo­te į gim­tuo­sius Tel­šius?

– Tel­šiai – ma­no na­mai. Čia užau­gau, čia ma­no ar­ti­mie­ji, pa­žįs­ta­mos ma­žos gat­vės ir nuo­šir­dūs žmo­nės, ku­riems vi­sa­da no­ri­si pa­dė­ti. Trum­piau ta­riant, že­mai­tis be sa­vo kraš­to – kaip dan­tis be šak­nies.

– Ar dirb­da­mas ma­ža­me mies­te su­si­du­ria­te su ko­kio­mis nors spe­ci­fi­nė­mis pro­ble­mo­mis?

– Tik­rai ne. Tel­šiai yra pui­kio­je vie­to­je – iš čia grei­tai pa­sie­kia­mi vi­si re­gio­nai. Be to, mū­sų mies­te daug pui­kių svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų – tiek ma­no ko­le­gų odon­to­lo­gų, tiek ki­tų sri­čių gy­dy­to­jų ir slau­gy­to­jų. Sma­gu, kad gy­ven­da­mi ma­ža­me mies­te neat­si­lie­ka­me nuo di­džių­jų mies­tų, o kar­tais tam tik­rais as­pek­tais net juos len­kia­me.

– Kaip at­ro­do Jū­sų įpras­ta dar­bo die­na?

– Ne­la­bai kuo ski­ria­si nuo dau­ge­lio: kas­dien ke­liuo­si 6 va­lan­dą ry­to, pus­ry­čiau­ju su šei­ma ir jau prieš 8 va­lan­dą esu dar­be. Die­nos su­dė­tin­gu­mas daž­nai dik­tuo­ja ir va­ka­ro pla­nus – jei lie­ka lai­ko, bū­ti­nai sten­giuo­si pa­žais­ti te­ni­są ar už­siim­ti ki­ta spor­ti­ne veik­la.

– Dir­ba­te pri­va­čio­je kli­ni­ko­je ir vi­sai ne­se­niai pra­dė­jo­te dirb­ti Tel­šių ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re (PSPC). Kaip se­ka­si su­de­rin­ti šiuos dar­bus?

– Pri­va­čio­je odon­to­lo­gi­jos kli­ni­ko­je „As­pi­don­tas“, ku­rio­je dir­bu jau 9 me­tus, at­lie­ku dan­tų imp­lan­ta­ci­ją, pro­te­za­vi­mą ir ša­li­ni­mą. Taip pat ne­se­niai pri­si­jun­giau prie darbš­taus Tel­šių r. PSPC ko­lek­ty­vo – ša­li­nu dan­tis. Kai abie­jo­se įstai­go­se dir­ba to­kios pui­kios ko­man­dos, dar­bų su­de­ri­ni­mas vyks­ta sklan­džiai.

– Koks įsi­min­ti­niau­sias įvy­kis, nu­ti­kęs dar­be?

– Daž­niau­siai įsi­me­na juo­kin­gi įvy­kiai – ma­no pa­cien­tai tu­ri pui­kų hu­mo­ro jaus­mą. Ta­čiau vie­nas mo­men­tas įstri­go la­biau­siai – er­kė pa­cien­to bur­no­je. Kaip ji ten at­si­ra­do, te­bū­nie pa­slap­tis – svar­biau­sia, kad pa­cien­tas svei­kas.

– Kas pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti po įtemp­tos dar­bo die­nos? Tu­ri­te mėgs­ta­mą veik­lą ar po­mė­gį?

– Di­džiau­sia at­gai­va po dar­bo – lai­kas su ma­žuo­ju 4 mė­ne­sių sū­nu­mi My­ko­lu, žmo­na Rū­ta ir mū­sų ge­riau­siu ke­tur­ko­ju drau­gu Tu­biu. Vis dar sten­gia­mės iš­lai­ky­ti tra­di­ci­ją po dar­bo pa­si­vaikš­čio­ti Tel­šių apy­lin­kė­mis – ši va­ka­ro te­ra­pi­ja mums la­bai svar­bi.

Taip pat mėgs­tu krep­ši­nį ir lau­ko te­ni­są. De­ja, dėl pirš­tų trau­mų te­ko at­si­sa­ky­ti ak­ty­vaus krep­ši­nio ir lik­ti iš­ti­ki­mu „Žal­gi­rio“ sir­ga­liu­mi. To­dėl di­džiau­siu po­mė­giu lai­ky­čiau te­ni­są – prie jo su­grį­žau po il­gos per­trau­kos.

– Ko­kie atei­ties pla­nai?

– Lai­kau­si prin­ci­po, kad di­de­li dar­bai mėgs­ta ty­lą, to­dėl la­biau mėgs­tu kal­bė­ti apie tai, ką jau pa­vy­ko pa­siek­ti. Vis dėl­to pro­fe­si­nis to­bu­lė­ji­mas ir nau­jo­vių paieš­kos vi­sa­da iš­lie­ka prio­ri­te­tų są­ra­še. Gy­ve­ni­me vi­sa­da sie­kiau ba­lan­so tarp šei­mos ir dar­bo – svar­biau­sius pla­nus ku­ria­me kar­tu su šei­ma.

– Ko­kia Jū­sų gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja ar prin­ci­pas, ku­riuo va­do­vau­ja­tės kas­die­ny­bė­je?

– Tiek dar­be, tiek as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me man la­bai svar­bi abi­pu­sė pa­gar­ba. To lai­kau­si pa­ts ir to ti­kiuo­si iš ki­tų.