Tūkstančiai kilometrų – dviračiais

„Dvi­ra­tis – tai ne tik trans­por­to prie­mo­nė, bet ir gy­ve­ni­mo bū­das. Tai mū­sų lais­va­lai­kis, po­mė­gis, spor­tas, gy­ve­ni­mas ir vis­kas, kas ge­riau­sia“, – sa­ko tel­šiš­kiai Ri­ta ir Ai­va­ras Bru­žai, kar­tu jau nu­my­nę tūks­tan­čius ki­lo­met­rų ir pa­ty­rę dau­gy­bę įspū­džių.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Sug­rį­žo prie dvi­ra­čių

Ri­ta ir Ai­va­ras dvi­ra­čiais va­ži­nė­ja nuo vai­kys­tės. Mo­te­ris pri­si­me­na, jog tais lai­kais daug kas my­nė dvi­ra­čius. Ta­čiau bė­gant me­tams šis po­mė­gis pa­si­mir­šo.

„Su­si­tuo­kė­me, užau­gi­no­me vai­kus, ir į mū­sų gy­ve­ni­mą su­grį­žo dvi­ra­čiai“, – sa­kė tel­šiš­kė.

Pra­džio­je su­tuok­ti­nių pa­si­va­ži­nė­ji­mai bu­vo pa­vie­niai. In­ten­sy­viai va­ži­nė­ti pra­dė­jo 2014 me­tais, kai bu­vo pa­skelb­tas iš­šū­kis „Dvi­ra­čiu po Tel­šių ra­jo­ną“. Taip tel­šiš­kiai už­si­ka­bi­no: my­nė pe­da­lus, rin­ko ki­lo­met­rus, var­žė­si su ki­tais da­ly­viais.

Marš­ru­tų pa­si­rin­ki­mas

Marš­ru­tus Bru­žai ren­ka­si įvai­rius, kaip su­gal­vo­ja. Kar­tais jiems pa­kan­ka Mas­čio eže­rą ap­va­žiuo­ti, o bū­na, jog su­si­pla­nuo­ja paiš­ky­lau­ti, pa­vyz­džiui, į Lat­vi­ją. Ta­da, sa­ko Ri­ta, „man­tą ant dvi­ra­čių ir į ke­lią. Bū­na, kad vi­si daik­tai ant dvi­ra­čių ne­tel­pa, ta­da pri­si­ka­bi­na­me prie­ka­bė­les“.

Tel­šiš­kiams pa­tin­ka da­ly­vau­ti dvi­ra­čių žy­giuo­se. Ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je. Jie­du jau my­nė pe­da­lus Švei­ca­ri­jo­je, Por­tu­ga­li­jo­je, Len­ki­jo­je, Es­ti­jo­je, Lat­vi­jo­je.

Anot Ri­tos, ke­lio­nės dvi­ra­čiu – tai kaž­kas ne­rea­laus: „Va­žiuo­da­mas au­to­mo­bi­liu to nie­ka­da ne­pa­tir­si. Nes­var­bu, kad min­da­mas į kal­ną iš­lie­ji de­vy­nis pra­kai­tus, nes oro tem­pe­ra­tū­ra plius 38, ir min­ty­se sa­ve mo­ty­vuo­ji, kad aš tik­rai ga­liu ir tai pa­da­ry­siu. Bet gam­ta, vaiz­dai, po­ty­riai ir emo­ci­jos at­per­ka vis­ką. Grįž­ti va­ka­re, sė­di prie pa­la­pi­nės „nu­si­ka­lęs“, o vi­du­je to­kia eu­fo­ri­ja! Net sal­du nuo pa­tir­tų įspū­džių.“

Ai­va­ro su­meist­rau­ti dvi­ra­čiai

Įdo­mus fak­tas, jog Ai­va­ras va­ži­nė­ja ne bet ko­kiu dvi­ra­čiu, o pa­ties pa­si­ga­min­tu. Jam pa­tin­ka krapš­ty­tis sa­vo dirb­tu­vė­se, ką nors meist­rau­ti. Taip ir at­si­ra­do dvi­ra­čiai. Tie­sa, ne­stan­dar­ti­niai. Jų tel­šiš­kis jau su­meist­ra­vo tris vie­ne­tus, vis pa­to­bu­lin­da­mas.

Ri­tai dvi­ra­tį taip pat su­rin­ko Ai­va­ras pa­gal jos po­rei­kius ir va­žia­vi­mo bū­dą.

Į Grai­ki­ją

Pak­laus­ta, jei ryt bū­tų ga­li­my­bė dvi­ra­čiu iš­vyk­ti į ko­kią nors pa­sau­lio ša­lį, ką pa­si­rink­tų, Ri­ta ne­dve­jo­da­ma pa­sa­kė: „Grai­ki­ja! Tik tur­būt ten leis­čiau­si jau su elekt­ri­niu dvi­ra­čiu. Nors esu pa­sa­kiu­si, kad elekt­ri­nis dar ne man. Bet marš­ru­tas Grai­ki­jo­je tik­rai la­bai kal­nuo­tas.“

Anot tel­šiš­kių, va­žia­vi­mas dvi­ra­čiu jiems pa­de­da ati­trūk­ti nuo vis­ko: dar­bų, bui­ties, ru­ti­nos, blo­gų min­čių ir t. t.