De­gai­čių seniūnijoje stūk­san­tis pa­vo­jin­gas pa­sta­tas gy­ven­to­jams ke­lia ne­ri­mą

Į „Tel­šių ŽI­NIŲ“ re­dak­ci­ją krei­pė­si su­si­rū­pi­nęs De­gai­čių se­niū­ni­jos gy­ven­to­jas, at­krei­pęs dė­me­sį į pa­vo­jin­gą ir ap­leis­tą pa­sta­tą, esan­tį Jam­po­lės kai­me, De­gai­čių gat­vė­je.

Dia­na PU­ZE­RĖ

„Nuo Šiau­lių plen­to aiš­kiai ma­to­mas ap­de­gęs ir ap­leis­tas pa­sta­tas. Ja­me pil­na šiukš­lių, per­dan­gos su­griu­vu­sios, o pa­ti konst­ruk­ci­ja – aki­vaiz­džiai ava­ri­nės būk­lės. Ši vie­ta at­ro­do pa­mirš­ta, o juk už­ten­ka vie­no ne­lai­min­go at­si­tik­ti­nu­mo, kad pa­sek­mės bū­tų skau­džios. Ar tik­rai rei­kia ne­lai­mės, kad bū­tų im­ta­si veiks­mų?“ – klau­sė gy­ven­to­jas.

Apie si­tua­ci­ją pa­si­tei­ra­vo­me De­gai­čių se­niū­ni­jos se­niū­no Leo­ni­do Je­go­ro­vo. Jo tei­gi­mu, mi­ni­mas pa­sta­tas – tai nu­de­gu­si bu­vu­sio ūki­nio pa­sta­to da­lis. Iš­li­ku­sios tik mū­ri­nės ir be­to­ni­nės konst­ruk­ci­jos.

„Šis pa­sta­tas nuo­sa­vy­bės tei­se pri­klau­so ke­lių ap­lin­ki­nių gy­ve­na­mų­jų na­mų ir bu­tų sa­vi­nin­kams. Nors, kaip ži­no­ma, jie tar­pu­sa­vy­je yra pa­si­da­li­ję šį tur­tą žo­džiu, ofi­cia­liai tai nie­kur nė­ra įfor­min­ta. To­dėl vi­si bend­ra­tur­čiai yra so­li­da­riai at­sa­kin­gi už sta­ti­nio prie­žiū­rą“, – aiš­ki­no se­niū­nas.

Pa­sak L. Je­go­ro­vo, nei se­niū­ni­ja, nei Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė ne­tu­ri tei­si­nės ga­lios im­tis veiks­mų dėl pri­va­taus tur­to prie­žiū­ros ar pa­tek­ti į pa­sta­tą be sa­vi­nin­kų su­ti­ki­mo. To­dėl nė­ra ga­li­my­bių tiks­liai įver­tin­ti ten esan­čias šiukš­les ar ki­tas grės­mes.

Ga­vę šį paaiš­ki­ni­mą, dar kar­tą krei­pė­mės į gy­ven­to­ją – ar bu­vo ban­dy­ta su­si­siek­ti su ga­li­mais sa­vi­nin­kais? Ta­čiau at­sa­ky­mo taip ir ne­su­lau­kė­me.

Ti­ki­mės, kad si­tua­ci­ja bus spren­džia­ma bend­ra­dar­biau­jant bend­ruo­me­nei ir at­sa­kin­goms ins­ti­tu­ci­joms. Ap­leis­ti ir ne­sau­gūs pa­sta­tai – ne tik es­te­ti­nė pro­ble­ma, bet ir rea­li grės­mė žmo­nių sau­gu­mui, ypač vai­kams. To­dėl svar­bu ne­lik­ti abe­jin­giems ir ieš­ko­ti spren­di­mų, kol dar ne­vė­lu.