Dūz­gian­tis bi­čių pa­vel­das

Ge­gu­žės 20-oji – Pa­sau­li­nė bi­čių die­na. Tai die­na, kai pa­sau­lis trum­pam su­sto­ja ir at­krei­pia dė­me­sį į ma­žą, bet gy­vy­biš­kai svar­bią gam­tos dar­bi­nin­kę – bi­tę. Pri­si­me­na­ma ne tik bi­čių svar­ba eko­sis­te­mai, bet ir žmo­nės, ku­rie rū­pi­na­si, kad jų dūz­ge­sys ne­nu­til­tų. Vie­na to­kių šei­mų – Vi­ta­li­ja ir Leo­nas Ra­ma­naus­kai iš Tel­šių pa­kraš­čio.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo dvie­jų avi­lių

Šian­dien Ra­ma­naus­kai pri­žiū­ri jau 30 bi­čių šei­mų, ta­čiau vis­kas pra­si­dė­jo nuo dvie­jų avi­lių, li­ku­sių po Vi­ta­li­jos tė­čio Ste­po­no Rim­gai­los mir­ties.

„Bi­tes lai­kė ir ma­no se­ne­lis. Vai­kys­tė­je su tė­čiu va­žiuo­da­vau į bi­ty­ną, pa­dė­da­vau pri­žiū­rė­ti bi­tes, pūs­da­vau dū­mi­nę. Tie pri­si­mi­ni­mai iki šiol gy­vi“, – pri­si­mi­nė Vi­ta­li­ja.

Pir­mie­ji me­tai – pa­tys sun­kiau­si

Ne­te­kus Vi­ta­li­jos tė­čio, Ra­ma­naus­kams ki­lo klau­si­mas: kaip elg­tis su li­ku­sio­mis bi­tė­mis? Ta­da Leo­nas ėmė do­mė­tis bi­čių prie­žiū­ra. Skai­ty­mas, kur­sai, šim­tai va­lan­dų prie kny­gų ir kom­piu­te­rio, o pa­skui – pra­kti­ka. Nors abu ir da­bar dir­ba sa­vo dar­bus, bi­ty­nas ta­po svar­bia jų gy­ve­ni­mo da­li­mi.

„Pir­mie­ji me­tai bu­vo pa­tys sun­kiau­si. Teo­ri­ja ne vi­sa­da ati­tin­ka tik­ro­vę. Bi­ti­nin­kys­tė rei­ka­lau­ja kant­ry­bės, mei­lės gam­tai ir pa­sto­vu­mo“, – sa­kė Vi­ta­li­ja.

Bi­ti­nin­ko dar­bas sun­kus, bet ma­lo­nus

Šia veik­la Ra­ma­naus­kai už­sii­ma jau 13 me­tų. Anot jų, bi­tės iš­mo­ko la­bai daug – ne tik apie gam­tos rit­mą, bet ir apie gy­ve­ni­mą.
„Tai dar­bas, ku­ris nie­ka­da neat­si­bos­ta. Bi­tės – bend­ruo­me­niš­kos, tvar­kin­gos, iš­min­tin­gos. Jų gy­ve­ni­mas – tar­si ma­žy­tė, to­bu­la vi­suo­me­nė“, – tvir­ti­no Leo­nas.

Bi­ti­nin­ko die­na pri­klau­so nuo me­tų lai­ko, oro, gam­tos kap­ri­zų, net bi­čių „nuo­tai­kos“. Tai sun­kus, bet ma­lo­nus dar­bas, rei­ka­lau­jan­tis daug ži­nių, pa­si­ruo­ši­mo ir in­ves­ti­ci­jų.

Bi­ti­nin­kų rū­pes­čiai

Ta­čiau ne vis­kas pa­pras­ta. Lau­kų purš­ki­mas, se­nė­jan­ti bi­ti­nin­kų bend­ruo­me­nė, ko­vos su li­go­mis, nea­dek­va­čios su­pir­ki­mo kai­nos – vi­sa tai ke­lia rū­pes­čių.

„Kai 0,5 lit­ro me­daus kai­nuo­ja tiek pat, kiek ki­log­ra­mas pu­pų, su­si­mąs­tai. Juk bi­tė dir­ba be per­sto­jo, o me­daus ko­ky­bė pri­klau­so nuo tūks­tan­čių žie­dų“, – svars­tė Ra­ma­naus­kai.

Me­daus rea­li­za­vi­mas

Kai bi­čių šei­mų pa­dau­gė­jo, me­daus at­si­ra­do dau­giau, nei rei­kė­jo ar­ti­mie­siems. Ta­da ki­lo min­tis sa­vo pro­duk­ci­ją pa­teik­ti pla­čiau. Taip prieš tre­jus me­tus gi­mė „Bi­tė dūzg“ – var­das, po ku­riuo sle­pia­si na­tū­ra­lūs, ran­ko­mis ir šir­di­mi pa­ga­min­ti pro­duk­tai: me­dus įvai­raus iš­pils­ty­mo stik­lai­niuo­se, pi­kis, pjaus­ty­ti ko­riai dė­žu­tė­se, ko­riai su švie­žiu me­du­mi bei vaš­kuo­lės ir žva­kės.