Kasmet vasario 11 dieną pasaulyje minima Lurdo Dievo Motinos šventė ir Pasaulinė ligonių diena. Ji susijusi su Dievo Motinos apsireiškimais Prancūzijos mieste Lurde XIX amžiaus viduryje ir stebuklingais ligonių išgijimais.
Pirmąkart švč. Mergelė Marija Lurde apsireiškė 1858 metais, ir nuo to laiko ši vietovė tapo miestu, į kurį piligrimai plūsta tikėdamiesi vilties, ramybės, sveikatos.
Maltiečiai iš viso pasaulio kasmet panašiu metu – balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje – leidžiasi piligriminėn kelionėn į Lurdą, o drauge vyksta negalių turinčių žmonių. Ne vienam jų ši išvyka tampa svarbiausia gyvenime kelione.
Drauge su Lietuvos Maltos ordino pagalbos tarnybos (maltiečių) delegacija į piligriminę kelionę šiemet leidosi ir keturios mažeikiškės. Iš jų viena – turinti negalią.
Maltiečiai iš įvairių šalių susiburia kasmet
Kaip pasakojo Maltos ordino pagalbos tarnybos Mažeikių skyriaus vadovė Gražina Veršinskienė, maltiečiai kasmetinei piligriminei kelionei į Prancūzijos Lurdą pradeda ruoštis dar žiemą, kad pavasarį kartu su negalių turinčiais draugais galėtų iškeliauti į Švč. Mergelės Marijos šventovę pasimelsti ir paprašyti vilties, užtarimo ir paguodos.
Visą pasiruošimo laikotarpį Lietuvos bažnyčiose vyksta Lurdo žvakių akcija – žmonės kviečiami už aukas įsigyti šventintų žvakelių ir ant jų užrašyti savo intencijas, kurias paskui maltiečiai nuveža į Lurdą, prie Dievo Motinos kojų.
Lietuvos maltiečių delegacija, kurioje buvo ir mažeikiškės, į Prancūzijos Lurdą vyko septynioliktuosius metus iš eilės. Iš viso delegacijoje buvo 82 žmonės – tarp jų 20 turinčiųjų negalią.
Nerimavo, bet pasiryžo
Mažeikiškė Loreta Abrutienė ryžosi leistis į piligriminę kelionę su 34 metų dukra Monika. Jauna moteris yra vienintelė Lietuvoje, kurios liga neturi tikslaus medicininio pavadinimo. Daugybiniai apsigimimai – toks liaudiškas mažeikiškės ligų komplekso pavadinimas. Monika trumpus atstumus gali nueiti pati, o įveikti ilgesnius padeda vežimėlis.
„Kipro medikai Monikai nustatė diagnozę, o Lietuvos medikai turėjo sugalvoti tos diagnozės pavadinimą, priskirti kodą. Tačiau mums kodas ir diagnozė gyvenimo nekeičia. Dukra vaikšto, o kai reikia, sėdasi į neįgaliojo vežimėlį“, – pasakojo mažeikiškės mama.
Sužinojusi apie galimybę leistis su negalią turinčia dukra į kelionę, pradėjusi svarstyti, vykti ar ne, pašnekovė labiausiai nerimavo dėl dukters, mąstė, kaip ji ištvers tokį tolimą kelią, kaip išbus ne namų aplinkoje.
„Vis tik nusprendžiau: mėginsime. Ypač turint minty, kad Lurdas – ypatingas miestas. Aplinkiniai žmonės, sužinoję, kad yra galimybė Moniką nuvežti į Lurdą, drąsino, palaikė, bet kartu ir nerimavo“, – kalbėjo L. Abrutienė.
Ji sakė norinti padėkoti mažeikiškiams Silvai ir Rimui Zubavičiams – iš jų sulaukė ir padrąsinimo vykti, ir finansinės paramos.
Jausmai ir potyriai nenusakomi
Loreta atviravo: po kelionės jau praėjo šiek tiek laiko, bet iki šiol sunku žodžiais nupasakoti įspūdžius ir patyrimus.
„Visi maltiečiai apsirengę tokia pat apranga, šv. Mišios, nuoširdus bendravimas… Atrodo, esi svetimoje šalyje, tarp gausybės nepažįstamų žmonių, nemoki kalbų, kuriomis šneka kiti piligrimai. Tačiau jautiesi taip, lyg būtum namie su savais. Jautiesi laisvas, jautiesi jaukiai.
Kiek teko bendrauti su kitais lietuviais, dalyvavusiais šioje kelionėje, jie tvirtino: tai yra kelionė, apie kurią nepapasakosi“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Pasak mažeikiškės, įdomiausia tai, kad jos dukra Monika visos kelionės metu jautėsi puikiai. Kai reikėjo pabūti tyliai, pabūdavo. Kai kuriomis akimirkomis sugebėdavo prajuokinti aplinkinius.
Eina Kryžiaus kelią
Maltiečių Mažeikių skyriaus vadovė G. Veršinskienė pasakojo, kad dienos Lurde buvo skirtos maldai, susikaupimui, bendrystei, pagalbai. Net ir pakeliui į Prancūziją pailsėti sustoję lietuvių maltiečių delegacijos nariai kiekvienoje šalyje, skirtingose vietose dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo drauge vykęs kunigas iš Marijampolės.
„Maltiečiai vadovaujasi tokiu moto: saugoti ir puoselėti tikėjimą, padėti vargstančiajam.
Mes važiavome 3 mažeikiškės „helperės“, arba padėjėjos, ir Monikutė. Važiavome ne dėl savęs, o dėl kito žmogaus, kuris negali pats pasirūpinti savimi“, – kalbėjo maltietė.
Į Lurdą atvykę piligrimai eina Kryžiaus kelią, panašų į mūsiškį Žemaičių Kalvarijoje. Bet Lurdas yra kalnuotas, o šis kelias status, su įkalnėmis ir nuokalnėmis, duobėtas.
„Į šį Kryžiaus kelią eina ir negalių turintys, sėdintys vežimėliuose. Tai mes, tos trys moterys, padėjome Monikai, kitiems negalių turintiems lietuviams nueiti šį kelią. Suprantu, galbūt žodis „eiti“ skamba keistai, kai kalbama apie negalių turinčius žmones, kurių dalis sėdi vežimėliuose. Bet jis čia tinka. Nes mes taip ir sakome neįgaliesiems: eime drauge. O kaip yra džiugu, kai, parėjus iš Kryžiaus kelio, žmogus skambina mamai ir sako: „Mama, tu neįsivaizduoji, į kokį Kryžiaus kelią aš ėjau.“ Tu, padėjėjas, pasijauti laimingas, nes galėjai padėti tam žmogui eiti“, – mintimis pasidalijo pašnekovė.
Pasiryžimas padeda įveikti baimes
Mažeikių maltiečių vadovė G. Veršinskienė į Lurdą kaip padėjėja vyko antrą kartą.
Pasak jos, yra įvairių negalių turinčių žmonių, kurie patys gali apsispręsti, ar nori vykti į piligriminę kelionę, ar ne. O už kai kuriuos tokį sprendimą turi priimti tėvai.
„Taip, dažną lydi nerimas, net baimė dėl to, kaip vaikas ištvers kelionę.
Bet noras išjudėti, pajausti nugali, ir žmonės pasiryžta. Man neteko Lietuvoje sutikti negalią turinčio žmogaus, vykusio į tokią kelionę ir pasakiusio, kad kitąkart tikrai nebevažiuos.
Net jeigu ir žmogus nėra labai tikintis, vis tiek toje kelionėje, pačiame Lurde būna taip gera, taip miela, ramu“, – pasakojo mažeikiškė.
Ji visų mažeikiškių maltiečių vardu dėkojo abiejų Mažeikių miesto parapijų tikintiesiems, kurie už auką įsigydami žvakeles prisidėjo prie šios kelionės. Pašnekovė patikino: buvo labai gražios pamaldos, kurių metu buvo meldžiamasi mažeikiškių ant žvakių parašytomis intencijomis.
Neringa ŠVELNIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Loading ...
