Emi­lio Vaiz­gė­los kas­die­ny­bė tarp ug­nies ir spor­to

Da­bar Tel­šiuo­se gy­ve­nan­tis Emi­lis Vaiz­gė­la gi­mė Ma­žei­kiuo­se. Nuo pat ma­žu­mės do­mė­jo­si spor­tu, no­rė­jo bū­ti stip­rus, ta­čiau be­si­mo­kant gim­ti­nė­je ne­bu­vo daug spor­to sa­lių, o ir ga­li­my­bės lan­ky­ti ir mo­kė­ti pi­ni­gus Emi­lis ne­tu­rė­jo. Ta­čiau no­ras at­ro­dy­ti taip, kaip jo idea­lai, bu­vo stip­res­nis, tad spor­tuo­da­vo vi­sur, kur tik ga­lė­da­vo – kie­me, miš­ke. Taip Emi­lis ra­do pa­pras­tą išei­tį, kaip pa­siek­ti no­ri­mų re­zul­ta­tų ir stip­rin­ti sa­vo kū­ną ne­lan­kant spor­to sa­lės.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Pro­fe­si­ja pa­ti pa­si­rin­ko

Pa­bai­gęs moks­lus Emi­lis įsto­jo į po­li­tech­ni­kos mo­kyk­lą, o po jos – į ka­riuo­me­nę, kur tuo me­tu vy­ko ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų at­ran­ka. Vy­ras bu­vo at­rink­tas ir sėk­min­gai bai­gęs ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų mo­kyk­lą dir­ba šio­je sri­ty­je jau 25-erius me­tus.

„Aš pro­fe­si­jos ne­si­rin­kau, ji pa­ti ma­ne pa­si­rin­ko. Nie­kuo­met ne­bū­čiau pa­gal­vo­jęs, jog bū­siu ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas“, – įsi­ti­ki­nęs E. Vaiz­gė­la.

Ta­čiau jis nė kiek ne­si­gai­li pa­su­kęs šiuo ke­liu, anaip­tol, la­bai di­džiuo­ja­si ga­lin­tis pa­dė­ti iš­ti­kus ne­lai­mei.

Aist­ra, vir­tu­si dar­bu

Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus mei­lė Emi­lį at­ve­dė į Tel­šius, ta­čiau jo dar vai­kys­tė­je su­si­for­ma­vę įpro­čiai ne­pa­ki­to – spor­tas ir to­liau iš­li­ko vy­ro aist­ra ir gy­ve­ni­mo bū­du. Vi­si ar­ti­mie­ji ži­no, kad kiek­vie­ną lais­vą mi­nu­tę jis ski­ria bū­tent jė­gos ir iš­tver­mės tre­ni­ruo­tėms. Pas­tan­gos at­si­pir­ko – aist­ra vir­to dar vie­nu dar­bu, kai gy­ve­ni­me at­si­ra­do tik­ras drau­gas, ko­le­ga ir par­tne­ris Eval­das Kaz­laus­kas, ku­ris grį­žo iš Šiau­rės Ai­ri­jos ir iš­mo­kė Emi­lį, kaip pa­čiam tap­ti tre­ne­riu, kaip mo­ty­vuo­ti atė­ju­sius žmo­nes, kad jie gy­ven­tų vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą.

Sun­kus dar­bas at­si­per­ka

Emi­lio die­nos yra ku­pi­nos spor­to ir tre­ni­ruo­čių. Ne tik pa­ts in­ten­sy­viai spor­tuo­ja, bet ir ve­da tre­ni­ruo­tes. Su sa­vo auk­lė­ti­niais da­ly­vau­ja var­žy­bo­se, ku­rios iš­ties rei­ka­lau­ja di­de­lio fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo. Nors ir sun­ku, vy­ras sa­ko, kad jos su­tei­kia dar di­des­nį pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vo jė­go­mis ir yra tar­si įro­dy­mas, kad sun­kus dar­bas at­si­per­ka.

„Ruo­šian­tis var­žy­boms svar­biau­sia yra nuo­sek­lu­mas ir dis­cip­li­na. Be to, tre­ni­ruo­da­mas ki­tus, ne tik per­tei­kiu ži­nias, bet ir sten­giuo­si mo­ty­vuo­ti žmo­nes pa­siek­ti pa­čių aukš­čiau­sių tiks­lų“, – sa­kė spor­ti­nin­kas.

Iš­šū­kis vy­rams

Kar­tą Emi­lis su par­tne­riu E. Kaz­laus­ku ir dar vie­nu ko­le­ga su­ren­gė vy­rams iš­šū­kį, ku­ria­me da­ly­va­vo ne­ma­žai vy­rų ir iš Nor­ve­gi­jos. Da­ly­viai ne­mie­go­jo net 75 va­lan­das ir įvei­kė net 60 ki­lo­met­rų at­lik­da­mi spe­cia­lias už­duo­tis.

„Tai bu­vo iš­ties di­de­lis fi­zi­nis iš­šū­kis ir tik­ras žmo­nių tvir­tu­mo ir ko­man­di­nio dar­bo įgū­džių tes­tas“, – tei­gė Emi­lis.

Tiks­las – di­de­lė bend­ruo­me­nė

Kar­tą po vie­nų lau­ko spor­to var­žy­bų Emi­liui at­si­sė­dus į au­to­mo­bi­lį top­te­lė­jo min­tis, kad ir jis taip ga­li pa­da­ry­ti Tel­šiuo­se. Tad prieš tre­jus me­tus gi­mė pro­jek­tas „Že­mai­ti­jos le­gio­no ke­lias“. Vis­ką vy­ras su­kū­rė sa­vo­mis ran­ko­mis.

„Že­mai­ti­jos le­gio­no ke­lio“ pro­jek­to tiks­las – ska­tin­ti žmo­nes su­grįž­ti į gam­tą ir už­siim­ti spor­tu. Vy­ras įsi­ti­ki­nęs, kad gam­ta duo­da ne tik fi­zi­nę, bet ir psi­cho­lo­gi­nę nau­dą – pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti, su­ma­žin­ti stre­są ir at­gau­ti ener­gi­ją.

„Ma­no tiks­las – įtrauk­ti kuo dau­giau žmo­nių į spor­tą ir pa­dė­ti jiems at­ras­ti gam­tos gro­žį, taip su­ku­riant po­ky­tį bend­ruo­me­nė­je“, – idė­ja da­li­no­si spor­ti­nin­kas.

Jo tiks­las – di­de­lė bend­ruo­me­nė, sto­vyk­los, spor­to var­žy­bos ir lai­min­gi spor­tuo­jan­tys žmo­nės.

Ge­riau­sias lai­kas – su žmo­na

Nors jo die­nos ir ku­pi­nos veik­los, ta­čiau, pa­sak Emi­lio, dar­bus ir spor­tą su­de­rin­ti jam se­ka­si la­bai ge­rai.

„Ug­nia­ge­sy­ba ir spor­tas yra tar­si vie­na. Koks įdir­bis, toks ir re­zul­ta­tas. Kar­tais ten­ka itin stip­riai „su­ktis“ tarp šių veik­lų, kad vis­ką su­spė­čiau, o lais­vo lai­ko lie­ka ma­žai. Tad sek­ma­die­nius sten­giuo­si pa­skir­ti žmo­nai, daž­niau­siai lai­ką lei­džia­me gam­to­je, nes ten yra ne­pa­kar­to­ja­ma, o kai dar my­li­mas žmo­gus ša­lia, nie­ko dau­giau ne­be­rei­kia“, – šyp­so­si Emi­lis.