Vladimiras Razdobrejevas, Žadeikiuose – Bladis. Gimė 1957 metais Angarske, Irkutsko srityje. Į Lietuvą, Žadeikių kaimą Mažeikių rajone, atvažiavo eidamas ketvirtus metus – su iš tremties grįžtančia mama Levute ir tėvu Aleksandru.
Atmintyje išliko tik Sibiro langų užuolaidos su raudonom aguonom ir juodais taškeliais bei laikrodžio dūžių aidas Maskvos geležinkelio stotyje.
Tremties vaiko gyvenimo istoriją pasakoja pats Vladas. Jį radau kieme. Moderniškai, be kirvio, skaldant malkas. Nuėjom į trobą pasikalbėti. Numylėta katė Princė įsitaisė jam ant kelių…
Baigus pokalbį, abu vėl nuėjo malkų skaldyti. Tokie ramūs ir laimingi, abu patenkinti savo gyvenimais.
Kai manęs dar nebuvo
Į Sibirą ištrėmė mano bočių Joną Riauką su antrąja žmona Emilija ir dukra Leokadija, vadintą Levute, – būsima mano mama. Bočius su pirmąja žmona jau buvo užauginę ir iš namų išleidę keturis vaikus: Adomą, Onutę (Anę), Olimpiją (Limką) ir Albiną.
Vežant žmoną į Mažeikius gimdyti penktojo vaikelio, bočius nespėjo jos nuvežti ir dukrytė gimė Tirkšlių pušyne. Nuvežus į ligoninę, mergaitė išgyveno, o gimdyvė po trijų dienų mirė. Mažoji mamą tiek ir teturėjo – tris dienas.
Ėjo 1948 metai, kolchozų tvėrimo pradžia. Bočius įstojo į kolūkį, bet greitai iš jo išstojo, prikalbino neįstojęs kaimynas. Netruko pasimatyti, kas iš to išėjo.
Kai išvežė, Levutei, būsimai mano mamai, buvo 9 metai, o patys bočiai jau seni. Su dideliu skausmu reikėjo palikti, kas darbu užgyventa.
Turėjo bočius gražų ir gana turtingą gyvenimą. Valdė 17 hektarų žemės ir apie du hektarus Žadeikių durpyno. Bočius buvo nagingas ir tvarkingas: stovėjo daržinė ir kūtė, vazaunė (patalpa vežimams, rogėms, ūkio padargams – red. past.), klėtis. Ir troba buvo kaip ir dviejų galų… Buvo gyvulių ir paukščių.
Grįžus į Žadeikius
Iš tremties mus paleido 1956 metais. Levutė, eidama 18-us metus, griežtai atsisakė grįžti su tėvais. Jaunystės meilės reikalai buvo daug svarbesni. Ji netrukus susituokė, tiksliau, susirašė, su Aleksandru Razdobrejevu. Jo šeima – caro laikų tremtiniai, likę gyventi Angarske.
Po santuokos, tais pačiais 1957 metais, gimiau aš. Pavadino mane rusišku vardu – Vladimir. Ir brolis dar ten gimė. Jį pavadino Sergejumi.
1960 metais jau keturiese grįžome į Žadeikius, į mamos gimtus namus. Tuos trejus metus tėvas ir pamotė nebuvo gavę leidimo prisiregistruoti, bet savoje troboje gyventi jiems leido.
Iš gražiosios trobos buvo likę tik pusė. Mat, įleisti įnamiai keitėsi, bet nė vienam trobą prižiūrėti nerūpėjo. Negana to – vienam gale žmonės gyveno, o kitą galą ardė krosniai kūrenti. Negi varginsies malkų ieškoti…
Neberado bočius nei klėties, nei vazaunės. Daržinės ir tvartų buvo likę tik pamatai.
Kol nuardytą trobą atsistatėme, gyvenome labai ankštai. Bočius apsigyveno pryšninkėje, o mes – visur kitur.
Lietuvoje bočius sutvarkė gyvenimą lietuviškai. Mama su tėvu paėmė šliūbą (o juk stačiatikiam tėvui, matyt, ir pasikrikštyt reikėjo). Mudu su broliuku buvom pakrikštyti. Aš, Vladimiras, tapau Vladu, o Sergejus tapo Jonu.
Vaikai kaime visada sakė – Bladis. Tėvas lietuviško vardo negavo. Jį vadino Saša. (Gal krikštijant ir davė šventą vardą, bet niekada apie tai nebuvo kalbos.) Vėliau šeima dar pagausėjo. Gimė sesuo Rima.
Tėvas gal kokius penkerius metus lietuviškai nekalbėjo. Klausėsi. Paskui visam amžiui įsivedė savo kalbą. Pavyzdžiui: „Nueik į kūtę, vazmi bočku“(paimk statinę – red. past.).
Vaikai visada mėgsta vienas kitą pravardžiuoti, tai mano pravardė dažniausiai buvo „Ruskis“. Neėmiau į galvą. Yra buvę ir smarkių pasityčiojimų, bet tėvas nuėjo ir mus apgynė. Daugiau niekas nedrįso mūsų skriausti.
Ir tarp kaimynų ar giminių niekada nepastebėjau, kad tėvą dėl jo tautybės ar savo įsivestos kalbos kas ignoruotų ar pašieptų. Tik iš svetimų pasitaikydavo užmetinėjimų, kad tremtiniai, kad per daug neįsijaustume, kad nepraturtėtume…
O gyvenome labai sunkiai. Nuo 6–7 metų jau bėgom kolchozo daržų laistyti. Per mėnesį gaudavau tris rublius! Dar reikėjo įtikti brigadieriui, kad neišvarytų. Devynerių metų buvau, kai jau lipau ant arklinės grėbarkos – kiek laimės! Uždirbdavau jau 15 rublių per mėnesį. Pats pasitaupęs ir dar mamai pridėjus pinigų, nusipirkau fotoaparatą „Smena-8“.
Mokslai, armija
Žadeikiuose baigiau pradinę mokyklą, Sedoje – aštuonias klases, o Plinkšių žemės ūkio technikume įgijau zootechniko specialybę.
Buvo 1976 metai. Nė dirbti pagal specialybę nepradėjęs, buvau pašauktas į kariuomenę. Tarnavau netoli – Tukume. Iki šiol negaliu sau paaiškinti, kodėl kariuomenėje man nebuvo leista duoti prisivagos (priesaikos – red. past.). Nutariau – dėl to, kad tremtinys… Paskyrė mane į maisto sandėlį ir dar pridėjo – išleidinėti į atostogas praporščikus. Diedovščinos (anksčiau tarnauti pradėjusių kareivių viršenybės – red. past.) pas mus nebuvo, buvo apie 30 lietuvių ir kombatas (bataliono vadas – red. past.) buvo lietuvis. Gera buvo tarnyba, negaliu skųstis.
Išėjau savo gyvenimo gyventi
Grįžęs iš kariuomenės pas tėvus gyventi jau nėjau. Nuėjo niekais mano zootechniko diplomas, įsidarbinau Mažeikių elektrotechnikos gamykloje, tuomet visų vadinamoje ETG.
Apsigyvenau pas dėdę, ne kiek trukus gavau bendrabutį. Atėjo laikas žmonos žvalgytis, savo lizdą sukti. 1981 metais vedžiau Romą Sudintaitę nuo Renavo. Išėjau dirbti į Agrochemiją. Gavom šeimyninį bendrabutį. Tuose mažutėliuose kambarėliuose gimė abu mūsų sūnūs. Antram gimus, gavome dviejų kambarių butą. Mat vaikai buvo vienos lyties.
Taip ramiai būtume ir nugyvenę, jei ne didelis širdies skausmas – nuo kovido mirė mūsų 40 metų sūnus. Mirus žmonos tėvui, jos mama ėmė bijoti viena gyventi. Ir taip važinėdavome į Renavą padėti tėvams gyventi, o tada ir suvisam parsikraustėme.
Taip ir gyvenam žmonos Romos tėviškėje. Visko turim, visko užtenka, o butas Mažeikiuose liko tuščias.
Mano tėvo dalia
Rusas mano tėvas Lietuvoje apsiprato ir buvo laimingas. Tik grįžus, bočius ir mamos pamotė meilės nerodė. Aišku, kad ir pykčio ant dukros būta, kam ruskį parsivežė. Dirbo tėvas traktorininku, neatsisakė ir čierkelę progai esant išlenkti. Svetimam krašte, be savų giminių, be vaikystės draugų reikėjo amžių nugyventi, trobas pasistatyti. Į Rusiją grįžti niekada nenorėjo, nors supykęs mesteldavo: „Imsiu ir išvažiuosiu.“
Buvome su tėvu nuvažiavę į mano ir jo gimtinę Angarską. Sutikome jo tėvą, seseris, brolius. Prisimenu, kad pavaišino mus labai aštria sriuba ir koldūnais. Troba nedidelė, prūdelis. Ir viskas aptverta labai aukšta tvora. Gal kokie du su puse metro aukščio… Vartai aklini. Taip jie ten ir gyvena vienas nuo kito slėpdamiesi.
Mano tėvas nugyveno 81 metus. Abu su mama palaidoti Grūstėje. Man atrodo, kad didelio džiaugsmo čia gyventi jis neturėjo. Kartais matėsi, kad vienišas, bet man jis buvo geras tėvas. Ir jo rusiška pavardė man nemaišo, o kad mudviejų su broliu vardai rusiški, niekas nemato. Palaidojom sūnų Renave, ant antkapio ir savo vardus parašėm. Aš ten esu Vladas.
Gražu šiandien tėviškėje. Ten gyvena mano brolis Andrius. Nagingas ir tvarkingas – į bočių. Tėvų namai perstatyti. Šviečia iš tolo. Smagu ten lankytis.
Genoveita Gricienė
Nuotr. iš Andriaus RAZDOBREJEVO asmeninio albumo
P. S. Gaila, kad įvairios gyvenimo permainos, persikėlimai iš vienos vietos į kitą Razdobrejevų giminę paliko be praeities liudijimų – senų nuotraukų, kurių išties būta. Tas nuotraukas, kurias autorei pavyko rasti, išsaugojo Vlado brolis Andrius.
Loading ...
