Že­mai­tė su ada­to­mis: kaip bai­mė vir­to gy­ve­ni­mo aist­ra

Ne­se­niai 26-erių su­lau­ku­si ta­tui­ruo­čių meist­rė Bi­ru­tė Yla­ky­tė – Ne­va­rė­nų mies­te­lio gy­ven­to­ja. Tel­šiuo­se mer­gi­na bai­gė „Džiu­go“ gim­na­zi­ją.

Mer­gi­na sa­ko esan­ti tik­ras kai­mo vai­kas ir neį­si­vaiz­duo­ja sa­vęs gy­ve­nan­čios di­de­lia­me mies­te. Jai rei­kia gam­tos ir gry­no oro.

Sa­ve Bi­ru­tė lai­ko „už­kie­tė­ju­sia“ že­mai­te. Že­mai­tiš­kai kal­ba tiek so­cia­li­nė­je erd­vė­je, tiek iš­vy­ku­si už Že­mai­ti­jos kraš­to ri­bų.

Mer­gi­na la­bai mėgs­ta ke­liau­ti ir pa­tir­ti ką nors nau­jo, o gal­vo­je vis kir­ba min­tis, kad no­rė­tų „iš­lip­ti“ iš sa­vo kom­for­to zo­nos ir pa­ban­dy­ti ke­liau­ti vie­na.

„Esu int­ra­ver­tė, dir­ban­ti ekst­ra­ver­tiš­ką dar­bą. Vai­kys­tė­je bu­vau la­bai ne­drą­si, o da­bar vi­sa pa­tir­tis ir kiek­vie­ną die­ną su­tik­ti nau­ji žmo­nės pri­si­de­da prie ma­no pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi“, – tei­gia Bi­ru­tė.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Ada­tų bai­mė ir pir­mo­ji ta­tui­ruo­tė

Aist­ra ta­tui­ruo­tėms Bi­ru­tei at­si­ra­do vi­siš­kai ne­ti­kė­tai. Mer­gi­na sa­ko, jog vi­suo­met bi­jo­jo ada­tų, o kai jai im­da­vo krau­ją iš ve­nos – alp­da­vo.

„Ta­da dar ne­ži­no­jau skir­tu­mo tarp me­di­ci­ni­nės ir ta­tui­ruo­čių ada­tų. O vie­ną die­ną, kai gy­ve­nau ir mo­kiau­si Klai­pė­do­je, ne­ti­kė­tai su­gal­vo­jau, kad man bū­ti­nai rei­kia ta­tui­ruo­tės.

Už­si­ra­šiau pas meist­rą ir vi­sa dre­ban­ti nuė­jau į ta­tui­ruo­čių sa­lo­ną. Mel­džiau­si, kad tik ne­nualp­čiau“, – pri­si­me­na pir­mą­ją pa­tir­tį Bi­ru­tė.

Pa­ju­tu­si pir­muo­sius dū­rius su­pra­to, jog nė­ra taip bai­su, kaip įsi­vaiz­da­vo, o ta­tui­ruo­tei nu­gu­lus ant odos mer­gi­nai no­rė­jo­si jų dar dau­giau, ta­čiau tuo­met pra­si­dė­jo ka­ran­ti­nas ir vi­si sa­lo­nai bu­vo už­da­ry­ti.

Mo­kė­si da­ry­ti ta­tui­ruo­tes na­muo­se

Il­gai Bi­ru­tė ne­liū­dė­jo. Be­nar­šy­da­ma in­ter­ne­te ne­ti­kė­tai ra­do vaiz­do įra­šų su pa­mo­ko­mis, kaip rei­kia da­ry­ti ta­tui­ruo­tes na­muo­se.

„Už­si­sa­kiau vi­sas rei­kia­mas prie­mo­nes ir va­ka­rais pra­dė­jau ba­dy­ti ne­tik­rą si­li­ko­ni­nę odą. Tai ir bu­vo ma­no pra­džia. Ta­tui­ra­vi­mas man ta­po me­di­ta­ci­ja ir ato­kvė­piu po il­gos nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si die­nos“, – da­li­na­si sa­vo pa­tir­ti­mi mer­gi­na.

Vis­kas įma­no­ma

Pa­sak ne­va­rė­niš­kės, kai ko nors la­bai no­ri­si ir pa­tin­ka – vis­kas įma­no­ma, nors ir nė­ra leng­va.

„Šį ama­tą ga­li to­bu­lin­ti vi­są gy­ve­ni­mą. Ta­tui­ruo­čių sti­lių yra la­bai daug, nau­ji kei­čia se­nus. Bet ap­si­sto­ji ties vie­nu sti­liu­mi ir ban­dai jį pa­da­ry­ti kuo ge­riau“, – kal­ba Bi­ru­tė.

Mo­kė­si kon­di­te­ri­jos ir ang­lų fi­lo­lo­gi­jos

Pa­bai­gu­si vi­du­ri­nę mer­gi­na mo­kė­si kon­di­te­ri­jos pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je, o dar ne­si­bai­gus moks­lams pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je, įsto­jo ir į Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti ang­lų fi­lo­lo­gi­jos. Kon­di­te­ri­jos moks­lus pa­bai­gė, o ang­lų fi­lo­lo­gi­jos – ne.

„Įpu­sė­jus ant­ram se­mest­rui uni­ver­si­te­te su­pra­tau, kad ne­no­riu bū­ti nei ver­tė­ja, nei mo­ky­ti vai­kus ang­lų kal­bos, nei sė­dė­ti biu­re. Tad pa­siė­miau aka­de­mi­nes ato­sto­gas ir ne­beg­rį­žau į moks­lus. Ta­da pra­si­dė­jo sa­vęs ieš­ko­ji­mas“, – pri­si­me­na mer­gi­na.

Ne­si­taiks­tė su iš­nau­do­ji­mu

Ta­tui­ra­vi­mą Bi­ru­tė tuo me­tu nu­stū­mė į ša­lį, nes gal­vo­jo, kad jai šio po­mė­gio ne­pa­vyks pa­vers­ti dar­bu. Grie­bė­si pa­pras­tų dar­bų – dir­bo ad­mi­nist­ra­to­re-kam­ba­ri­ne vie­na­me iš Pa­lan­gos vieš­bu­čių, kad nors šiek tiek už­si­dirb­tų. Nep­raė­jus nė pu­sei me­tų pa­ma­tė, kaip dar­buo­to­jai yra ap­gau­di­nė­ja­mi ir iš­nau­do­ja­mi.

„Vie­na vieš­bu­čio vieš­nia man pa­sa­kė, jog esu „šim­tas vie­na­me“. Da­riau vis­ką. Ir kam­ba­rius tvarkydavau, ir sve­čius priim­da­vau, ir ba­sei­ną va­ly­da­vau, o dar no­rė­jo, jog sto­vė­čiau už ba­ro ir ga­min­čiau kok­tei­lius. O al­gos kaip nė­ra, taip nė­ra. Su tuo ne­si­taiks­čiau, nuė­jau pas di­rek­to­rių ir pa­sa­kiau: „Vis­kas, išei­nu iš dar­bo, va­rau da­ry­ti „ta­tuš­kių“!“ – šyp­so­si mer­gi­na.

Ri­zi­kuo­ti yra ver­ta

Priė­mu­si to­kį spren­di­mą Bi­ru­tė nė kiek ne­si­gai­li, prie­šin­gai – la­bai džiau­gia­si žen­gu­si šį žings­nį, nes tai bu­vo jos ta­tui­ruo­čių meist­rės ke­lio pra­džia. Pa­sak mer­gi­nos, dau­gu­ma žmo­nių bi­jo išei­ti iš ne­mėgs­ta­mo dar­bo, bi­jo, kad ne­tu­rės sta­bi­lu­mo gy­ve­ni­me, bet, jos nuo­mo­ne, ri­zi­kuo­ti ver­ta. Sa­vo sva­jo­nių ne­ga­li­ma už­mirš­ti, net jei pir­mą kar­tą ir ne­pa­vyks – tai bus pa­mo­ka. Te­rei­kia vėl at­si­sto­ti ir ban­dy­ti tol, kol pa­vyks­ta.

„Pats ge­riau­sias jaus­mas yra bū­ti sa­vo vie­to­je ir da­ry­ti tai, ką my­li, o ne tai, kas lie­pia­ma“, – įsi­ti­ki­nu­si Bi­ru­tė.

Klien­tų ti­pai

Že­mai­tė iš vi­sų klien­tų ga­lė­tų iš­skir­ti du žmo­nių ti­pus. Pir­ma­sis – bai­mės pil­nos akys, nes bū­na pri­gąs­din­tas, kad ta­tui­ruo­čių skaus­mas yra ne­pa­ke­lia­mas. O ant­ra­sis ti­pas – tai klien­tas, spir­gan­tis iš džiaugs­mo ir no­rin­tis kuo grei­čiau pa­si­da­ry­ti nau­ją pie­ši­nį ant kū­no.

At­li­ku­si ta­tui­ruo­tę daž­nai mer­gi­na pa­ste­bi šyp­se­ną klien­to vei­de, nes pie­ši­nys ant odos dau­gu­mai pri­de­da pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. O bū­na, kad iš­girs­ta ato­dū­sį, jog pa­ga­liau ši „skaus­mo te­ra­pi­ja“ bai­gė­si.

Veid­ro­džių gra­vi­ra­vi­mas ir so­cia­li­niai tink­lai

Vi­sai ne­se­niai mer­gi­na at­ra­do nau­ją po­mė­gį – veid­ro­džių gra­vi­ra­vi­mą. Pa­sak Bi­ru­tės, tai kaip ta­tui­ruo­tė, tik ant stik­lo. Ši veik­la jai ne­duo­da jo­kių pa­ja­mų, nes kol kas rim­tai dar ne­si­kon­cent­ruo­ja į ją, bet ma­no, jog atei­ty­je pra­dės tuo už­siim­ti daug rim­čiau.

Taip pat Bi­ru­tė la­bai ak­ty­vi so­cia­li­niuo­se tink­luo­se – ke­lia vaiz­do įra­šus apie ta­tui­ruo­tes ir šmaikš­čius vaiz­do įra­šus pra­skaid­rin­ti žmo­nių nuo­tai­kai. Pa­ma­tę vaiz­do įra­šus pas ją at­ke­liau­ja ir nau­ji klien­tai.

„Pla­nuo­ju dau­giau už­siim­ti vaiz­do įra­šų kū­ri­mu, nes su­pra­tau, kad man pa­tin­ka kal­bė­ti prieš ka­me­rą“, – da­li­na­si pla­nais mer­gi­na.

Nė­ri­mas vą­še­liu – dar vie­nas po­mė­gis

Bi­ru­tė sa­ko, jog po­mė­gių vi­suo­met tu­rė­da­vo daug. La­bai grei­tai už­si­deg­da­vo pa­ban­dy­ti ką nors nau­jo, bet kaip grei­tai tas no­ras at­si­ras­da­vo, taip grei­tai ir praei­da­vo. Mer­gi­nai vi­suo­met pa­ti­ko įvai­rūs rank­dar­biai – ver­da­vo apy­ran­kes, pa­ka­bu­kus, ban­dy­da­vo įvai­rius py­ra­gų re­cep­tus, bet vie­nin­te­liai po­mė­giai, ku­rie „neuž­gęs­ta“, – tai veid­ro­džių gra­vi­ra­vi­mas ir nė­ri­mas vą­še­liu. Bi­ru­tė kaip tik bai­gia nu­si­ner­ti mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lį.

Taip pat va­sa­ro­mis mer­gi­nai la­bai pa­tin­ka gry­bau­ti ir brai­džio­ti vi­so­kiau­siais kem­sy­nais.

Nors po­mė­giai kei­tė vie­nas ki­tą, bet da­bar ne­va­rė­niš­kė džiau­gia­si, kad po­mė­gis ta­tui­ruo­ti ta­po jos dar­bu.

Atei­ties pla­nai

„Sa­vo atei­tį ir to­liau no­riu sie­ti su ta­tui­ruo­tė­mis. No­riu mo­ky­tis įvai­rių sti­lių. Dar to­li­mą ke­lią rei­kia nuei­ti su šiuo ama­tu, bet ti­kiu, kad tai ma­no ke­lias. No­riu to­bu­lė­ti ir vie­ną die­ną at­si­da­ry­ti nuo­sa­vą ta­tui­ruo­čių stu­di­ją, ku­rio­je rink­tų­si bend­ra­min­čiai“, – su šyp­se­na po­kal­bį bai­gia Bi­ru­tė.