Per žo­dį ir ju­de­sį iš­reikš­tas Ju­li­jos Knei­tie­nės kū­ry­bos ke­lias

Ju­li­ja Knei­tie­nė, sce­ną įsi­my­lė­ju­si jau pir­mo­je kla­sė­je, šie­met mi­ni sa­vo kū­ry­bi­nės veik­los Tel­šiuo­se 50-me­tį. Pa­sak ži­no­mos mo­ters, di­džio­ji da­lis kū­ry­biš­ku­mo į jos krau­ją bu­vo įlie­ta pir­mo­jo­je mo­kyk­lo­je Šiau­lių ra­jo­ne, Gruz­džiuo­se, jos pir­mo­sios mo­ky­to­jos, ska­ti­nu­sios kū­ry­biš­ku­mą.

„Mo­kyk­la, ku­rio­je mo­kiau­si, – gė­rio ir gro­žio sa­la, į ku­rią no­ri­si su­grįž­ti, kai pa­vargs­tu nuo gy­ve­ni­mo“, – gra­žiai apie moks­lo įstai­gą at­si­lie­pia Ju­li­ja.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Pir­ma­sis spek­tak­lis – tre­čio­je kla­sė­je

Pa­čia­me pir­ma­me spek­tak­ly­je „Ka­ra­lius taš­kas“ Ju­li­ja su­vai­di­no dar tre­čio­je kla­sė­je 1961 me­tais. O pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos vy­ras suor­ga­ni­za­vo šio spek­tak­lio gar­so įra­šy­mą ir iš­siun­tė į ra­di­ją, kad bū­tų trans­liuo­ja­mas kaip ra­di­jo įra­šas. Tai bu­vo pir­mo­ji to­kia pa­tir­tis.

Nuo penk­tos kla­sės, kai Ju­li­ja pra­dė­jo lan­ky­ti vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, kas­met tu­rė­da­vo po vie­ną nau­ją spek­tak­lį. Šio­je mo­kyk­lo­je taip pat bu­vo la­bai ska­ti­na­mi me­nai – kas­met me­tų pa­bai­go­je vi­sos kla­sės tu­rė­da­vo su­reng­ti po pro­gra­mą ir ją pri­sta­ty­ti.

„Tuos lai­kus at­si­me­nu pui­kiai. Bu­vo švie­sūs lai­kai. Vie­ni iš ryš­kes­nių mo­kyk­lo­je pa­sta­ty­tų spek­tak­lių – „Snie­go ka­ra­lie­nė“, „Pe­le­nė“ ir ki­ti“, – pri­si­me­na mo­te­ris.

Vie­to­je ak­to­ri­nio – cho­reog­ra­fi­jos moks­lai

Kai rei­kė­jo rink­tis, kur stu­di­juo­ti, Ju­li­jai ki­to­kių min­čių ne­bu­vo – tik ak­to­ri­nis. Ki­taip ir bū­ti ne­ga­lė­jo – nuo ma­žų die­nų ak­to­rys­tė tar­si įau­go į krau­ją. Pir­mą kar­tą mer­gi­nai įsto­ti ne­pa­vy­ko. Nusp­ren­dė pa­mė­gin­ti į cho­reog­ra­fi­ją. Mo­ky­to­jai Ju­li­ją ban­dė at­kal­bė­ti, nes ne tik me­nai, bet ir ki­ti moks­lai jai ge­rai se­kė­si. Ta­čiau ne­pak­lau­sė jų, ka­dan­gi sa­ve ma­tė tik šio­je sri­ty­je, – įsto­jo į cho­reog­ra­fi­ją Vil­niu­je.

Bai­gu­si moks­lus tu­rė­jo rink­tis, kur no­ri vyk­ti dės­ty­ti.

Tel­šiai pa­li­ko įspū­dį vi­sam gy­ve­ni­mui

„Tais lai­kais pa­skir­da­vo, kur dirb­si­me. Da­vė są­ra­šus su mies­tais, kur yra lais­vų vie­tų. Iš kar­to pa­sa­kiau, kad di­de­li mies­tai ma­nęs ne­trau­kia, ir iš­si­rin­kau Tel­šius. Vi­si nu­ste­bo, klau­sė: „Ko­dėl Tel­šiai?“, – su šyp­se­na pa­sa­ko­ja Ju­li­ja.

Tel­šius mo­te­ris pa­si­rin­ko ne šiaip sau. Šiau­lių ra­jo­nas, pa­sak jos, bu­vo ny­kus – nei kal­vų, nei van­dens tel­ki­nių. O Tel­šių ra­jo­nas dar vai­kys­tė­je pa­li­ko įspū­dį. Ju­li­ja pri­si­me­na, kaip tė­vai ją ve­žė į Tel­šius priim­ti Sut­vir­ti­ni­mo sak­ra­men­to. Va­žiuo­da­ma Var­nių ke­liu ji akių ne­ga­lė­jo ati­trauk­ti, kaip vis­kas kal­nuo­ta, kaip gra­žu. Jai, vai­kui, di­de­lį įspū­dį pa­li­ko Tel­šių

Mas­čio eže­ras ir baž­ny­čia, sto­vin­ti ant kal­no. Tie vaiz­dai įsi­mi­nė vi­sam gy­ve­ni­mui. Tad prii­mant spren­di­mą, kur dirb­ti, net abe­jo­nių ne­ki­lo. Prieš 50 me­tų, 1974-ai­siais, at­vy­ku­si į Tel­šius, čia ir li­ko.

„Dū­šioj“ – tik­ra že­mai­tė

„Že­mai­čių tar­mę iš­mok­ti yra su­dė­tin­ga, ta­čiau teat­ras pri­ver­tė, ka­dan­gi rei­kė­jo at­lik­ti vaid­me­nų, kai kal­ba­ma že­mai­tiš­kai. Pir­mą kar­tą pra­bil­ti že­mai­tiš­kai iš­drį­sau tik 1992 me­tais.

Vi­siems bu­vo la­bai juo­kin­ga“, – sun­kią pra­džią pri­si­me­na Ju­li­ja.

Pa­sak ak­to­rės, pa­ts ge­riau­sias jos že­mai­čių tar­mės mo­ky­to­jas – šo­kių par­tne­ris. Vi­suo­met pra­šo su ja kal­bė­tis tik že­mai­tiš­kai.

„Po tiek me­tų „dū­šioj“ aš tik­ra že­mai­tė. Tu­riu net že­mai­čio pa­są, ku­rį man įtei­kė, kai vai­di­nau spek­tak­ly­je „Pirš­ly­bos“, – džiau­gia­si Ju­li­ja.

Mėgs­ta­miau­si vaid­me­nys

Vie­nas iš mėgs­ta­miau­sių ak­to­rės vaid­me­nų bu­vo spek­tak­ly­je „Sa­vi­žu­dis“ 1993–1994 me­tais. Ju­li­jai vaid­muo pa­ti­ko, nes rei­kė­jo vai­din­ti pa­pras­tą mo­te­rį, gy­ve­nan­čią ne­pri­tek­liu­je, ku­rios vy­ras bu­vo ge­rian­tis. Šis vaid­muo bu­vo ar­ti­mas, ka­dan­gi tais lai­kais ap­lin­kui bu­vo daug to­kių pa­vyz­džių, taip at­ro­dė daž­na šei­ma, tad ir vai­din­ti pra­ktiš­kai ne­rei­kė­jo – vis­kas išė­jo na­tū­ra­liai. Ir su sce­nos par­tne­riu Rai­mon­du Ši­lans­ku spek­tak­ly­je vai­din­ti bu­vo leng­va.

„Ne­lai­kau sa­vęs gra­žia, bet vi­suo­met ma­nęs pra­šy­da­vo įkū­ny­ti gra­žias, ele­gan­tiš­kas mo­te­ris. Šis vaid­muo bu­vo ki­toks“, – įsi­ti­ki­nu­si ak­to­rė.

O vie­nas iš da­bar­ti­nių mėgs­ta­miau­sių Ju­li­jos vaid­me­nų yra spek­tak­ly­je „Vėi­na kėi­ma pa­blū­dėmā“, ku­ria­me rei­kia ne tik vai­din­ti, bet ir šok­ti.

„Pui­ku, kad ga­liu iš­reikš­ti sa­ve ne tik per žo­dį, bet ir per ju­de­sį“, – sa­ko ak­to­rė.

Teat­ras – gy­ve­ni­mo mei­lė

Iki su­lauk­da­ma pen­si­jos Ju­li­ja 38-erius me­tus dir­bo Kul­tū­ros mo­kyk­lo­je cho­reog­ra­fi­jos dės­ty­to­ja, Me­nų ka­ted­ros ve­dė­ja ir, ži­no­ma, teat­re – tai jos „dū­šia“ ir gy­ve­ni­mo mei­lė.

Dau­giau jo­kios ki­tos veik­los ne­bu­vo. Mo­te­riai yra siū­lę dirb­ti pa­va­duo­to­ja, ta­čiau ne­dve­jo­da­ma at­si­sa­kė, ka­dan­gi įpras­tas dar­bas nuo 9 iki 17 val. – ne jai.

Išė­ju­si į pen­si­ją 2013 me­tais pra­dė­jo va­do­vau­ti Tel­šių tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to dra­mos bū­re­liui. Kaip sa­ko Ju­li­ja, iš­drį­so sa­ve iš­ban­dy­ti ir re­ži­sie­riaus „ba­tuo­se“. Po ke­le­to me­tų su ko­man­da pe­rė­jo vyk­dy­ti sa­vo veik­los į Tel­šių ra­jo­no pen­si­nin­kų są­jun­gą „Bo­čiai“.

Dar­bo­ho­li­kė ir per­fek­cio­nis­tė

2021-ai­siais Ju­li­ja pra­dė­jo šok­ti pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių tau­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­ve „Džiu­gas“, ku­riam va­do­vau­ja ir prie ko­lek­ty­vo pa­kvie­tė pri­si­jung­ti va­do­vė Ja­ni­na Rei­nie­nė. An­samb­lis ak­ty­viai da­ly­vau­ja įvai­riuo­se šo­kių kon­kur­suo­se ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je.

„Per vi­są sa­vo kar­je­rą, kai dir­bau cho­reog­ra­fi­jos dės­ty­to­ja, esu su­kū­ru­si cho­reog­ra­fi­ją dvy­li­kai spek­tak­lių. O da­bar, kai esu šo­kė­ja, va­do­vės Ja­ni­nos pa­ska­tin­ta, su­kū­riau pir­mą­jį šo­kį mū­sų ko­lek­ty­vui, ku­ris de­biu­tuos per ma­no kū­ry­bi­nės veik­los 50 me­tų ju­bi­lie­jų“, – ne­drą­siai pri­si­pa­žįs­ta Ju­li­ja.
Iš­ties šiam žings­niui ją te­ko įkal­bi­nė­ti, il­gai tam ne­si­ry­žo. Ta­čiau idė­ja gi­mė. Pa­gal Tek­lės Kry­že­vi­čiū­tės poe­zi­ją Ro­ber­tas Te­ko­rius adap­ta­vo ir su­kū­rė ori­gi­na­lią šo­kio mu­zi­ką, įdai­na­vo „Mas­čio“ cho­ras. Taip gi­mė ori­gi­na­lus kū­ri­nys ir Ju­li­jos kur­tas šo­kis.

„Jei ką nors da­rau, tai da­rau iki smulk­me­nų. Esu dar­bo­ho­li­kė ir per­fek­cio­nis­tė. Ki­to­kios bū­se­nos nė­ra. Aš vi­sa­da dir­bu“, – tei­gia Ju­li­ja.

Įk­vė­pi­mas – duk­ra

Mo­te­ris bend­rys­tę yra už­mez­gu­si ir su Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šą­ja bib­lio­te­ka. Vai­din­da­ma dvie­jų mo­te­rų spek­tak­ly­je „Se­se­rys“ la­bai su­si­drau­ga­vo su sce­nos par­tne­re ir ak­to­re Ra­sa Sta­ne­vi­čiū­te, ku­ri išė­jo dirb­ti į bib­lio­te­ką, o jų drau­gys­tė ir ry­šys iš­li­ko, tad pra­dė­jo kur­ti kar­tu.

O kū­ry­bos įkvė­pi­mas ir Ju­li­jos pa­si­di­džia­vi­mas – duk­ra Mar­ga­ri­ta Knei­tai­tė. Mar­ga­ri­ta dir­ba fi­nan­sų sri­ty­je, tu­ri tris dip­lo­mus, grei­tu me­tu ran­ko­se lai­kys ir ket­vir­tą, ta­čiau yra me­niš­kos sie­los – ra­šo ei­les ir ta­po. Bū­tent duk­ros kū­ry­ba ir ta­po jos įkvė­pi­mu ku­riant per­for­man­sus bib­lio­te­ko­je, įvai­rioms šven­tėms, dek­la­muo­jant jos kur­tas ei­les.

„Nie­ka­da anks­čiau ne­dek­la­muo­da­vau ei­lė­raš­čių, ta­čiau iš­mo­kau. Ji ra­šo kaip spek­tak­liams. Skai­tant gal­vo­je vaiz­dai pa­tys dė­lio­ja­si“, – di­džiuo­ja­si duk­ros ta­len­tu Ju­li­ja.

Jau­nat­viš­ku­mo pa­slap­tis – dar­bas

Pak­laus­ta, ko­kia jos jau­nat­viš­ku­mo pa­slap­tis, sce­nos meist­rė at­sa­ko: „Dar­bas. Ne­leis­ti sau pa­sen­ti. Jei nuo­la­tos gu­lė­si lo­vo­je, sė­dė­si prie te­le­vi­zo­riaus, tuo­met bus rei­ka­lin­ga laz­de­lė. Svar­biau­sia – vi­di­nė ener­gi­ja. Mu­my­se vei­kia už­bur­tas ra­tas: jei bėg­si, lėk­si – ne­sen­si.“