Il­gap­lau­kė Ie­va: „Ma­dos atei­na ir praei­na, o tik­ru­mas ir na­tū­ra­lu­mas lie­ka“

Il­gi plau­kai nuo se­nų lai­kų sim­bo­li­za­vo mo­ters gro­žį, svei­ka­tą ir pa­slap­tin­gą ga­lią. Šian­dien jie taip pat iš­lie­ka ne­pa­kei­čia­mu ža­ve­sio ak­cen­tu.

Il­gap­lau­kė tel­šiš­kė Ie­va Ge­čė sa­vo plau­kus puo­se­lė­ja nuo vai­kys­tės ir jais di­džiuo­ja­si. Nors ne kar­tą bu­vo ki­lu­si min­tis juos nu­si­kirp­ti, ta­čiau su­pra­to, jog vi­sos ma­dos atei­na ir praei­na, o tik­ru­mas ir na­tū­ra­lu­mas vi­sa­da iš­liks ver­ti­na­mi.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Ak­ty­vus lais­va­lai­kis

I. Ge­čė – vals­ty­bės tar­nau­to­ja, kar­tu su se­se­ri­mi tu­rin­ti ma­žą­ją bend­ri­ją „Ke­ri­ma­vet“.

Lais­va­lai­kį Ie­va daž­niau­siai lei­džiu su šei­ma, drau­gais, gam­to­je. La­bai mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas. Žie­mą dė­lio­ja dė­lio­nes, o va­sa­rą su vy­ru daž­nai vyks­ta į gam­tą, sto­vyk­lau­ja. Šią va­sa­rą ke­ti­na dau­giau lai­ko skir­ti bu­ria­vi­mui.

O da­bar apie plau­kus…

Ie­va vi­sa­da juo­kau­ja, kad jos plau­kai – Die­vo do­va­na. O jei kal­bant rim­tai, tai – pa­vel­dė­ji­mas, nes tiek jos ma­ma, tiek mo­čiu­tė tu­rė­jo il­gus ir sto­rus plau­kus.

„Ma­ma pa­sa­ko­jo, kad aš jau gi­miau su ge­ru sprin­džiu švie­sių plau­kų. Nuo pat ma­žens tu­rė­jau il­gus plau­kus. Vai­kys­tė­je jie bu­vo la­bai švie­sūs. Ma­ma mėg­da­vo ir mo­kė­da­vo gra­žiai pin­ti, kur­ti įvai­rias šu­kuo­se­nas, to­dėl nuo­lat ste­bin­da­vau ap­lin­ki­nius nau­ju plau­kų gro­žiu“, – pa­sa­ko­jo jau­na mo­te­ris.

Ie­va sa­kė sa­vo plau­kų ne­ma­tuo­jan­ti. Jų il­gį la­biau se­kė paaug­lys­tė­je, bū­da­ma pen­kio­li­kos, kai da­ly­vau­da­vo il­gap­lau­kių kon­kur­suo­se. Trum­pų plau­kų ji nie­ka­da ne­tu­rė­jo. Tik stu­di­jų lai­kais bu­vo nu­si­trum­pi­nu­si iki už­pa­ka­lio. Tai bu­vo trum­piau­si plau­kai, ko­kius ka­da nors yra tu­rė­ju­si.

Daž­niau­siai sa­vo il­gą ka­są ne­šio­ja su­pin­tą, nes taip pa­to­giau. Kar­tais ją pa­si­lei­džia ar­ba su­su­ka į kuo­dą. „Bū­na die­nų, kai tie­siog ne­no­riu at­kreip­ti dė­me­sio, tuo­met su­si­su­ku į kuo­dą, bet ne­la­bai to­kį kie­kį pa­slėp­si“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Mer­gai­tė il­gais plau­kais

Ie­vai – 30 me­tų, tiek pat ir jos plau­kams, ku­rie jau ta­po neat­sie­ja­ma jos as­me­ny­bės da­li­mi ir vi­zi­ti­ne kor­te­le. Mo­te­ris juo­kė­si pri­si­min­da­ma, jog mo­kyk­lo­je bend­raam­žiai ga­lė­jo ne­ži­no­ti jos var­do, bet vi­si ži­no­jo mer­gai­tę il­gais plau­kais.

Dau­giau­sia dė­me­sio – plau­kams džio­vin­ti

Nors dau­ge­lis ma­no, jog to­kiems plau­kams rei­kia ypa­tin­gos prie­žiū­ros, pa­ti Ie­va tei­gė jiems ski­rian­ti tiek pat dė­me­sio, kaip ir vi­si, o gal net ir ma­žiau. Plau­ti jiems pa­kan­ka po­ros sau­jų šam­pū­no, nors sten­gia­si nau­do­ti ko­ky­biš­kes­nes prie­mo­nes, ta­čiau ste­buk­lin­go re­cep­to ne­tu­ri.

Daž­niau­sias klau­si­mas, ku­rį ji gir­di: kas su­dė­tin­giau­sia tu­rint to­kius plau­kus? „Džio­vi­ni­mas! Na­tū­ra­liai jie džiūs­ta la­bai il­gai, o nau­do­jant džio­vin­tu­vą – trum­piau, bet vis tiek už­trun­ka va­lan­dą ar net po­rą“, – pa­sa­ko­jo tel­šiš­kė.

Na­tū­ra­lūs plau­kai

Ie­vos plau­kai vi­siš­kai na­tū­ra­lūs – tiek jų il­gis, tiek spal­va. Dar prieš jai gims­tant ma­ma jau bu­vo su­si­kū­ru­si duk­ros vaiz­dą. Ji ži­no­jo, kad tai bus Ie­va – il­gų švie­sių plau­kų, mė­ly­nų akių, tik­ra lie­tu­vai­tė. „Ma­tyt, šis no­ras iš­si­pil­dė, ir su kau­pu“, – šyp­so­jo­si I. Ge­čė.

Sma­gūs komp­li­men­tai

Il­ga­ka­sė su­lau­kia dau­gy­bės komp­li­men­tų. Kar­tais, kaip pa­ti sa­kė, net pa­mirš­ta, ko­kius plau­kus tu­ri, bet tuoj kas nors pri­me­na: „Oho, ko­kie ta­vo plau­kai! Kaip gra­žu!“ Po to daž­niau­siai su­lau­kia klau­si­mų: „Ką nau­do­ji? Ar na­tū­ra­lūs?“

Vie­nas la­biau­siai įsi­mi­nu­sių ko­men­ta­rų bu­vo tai, kad jos plau­kai – na­cio­na­li­nė ver­ty­bė. Dar vie­nas nu­ti­ki­mas įvy­ko par­duo­tu­vė­je prie ka­sos, kai Ie­va, ke­liau­da­ma į te­mi­nį va­ka­rė­lį, bu­vo per­si­ren­gu­si El­zos per­so­na­žu. Ša­lia sto­vė­ju­si mer­gai­tė ma­mai pa­sa­kė: „Pa­žiū­rė­kit, čia tik­ra El­za!“

Tik­ru­mas ir na­tū­ra­lu­mas

Mo­te­ris sa­kė, kad ne­gai­li plau­kų, kai rei­kia pa­kirp­ti jų ga­liu­kus, di­des­nį gai­les­tį ta­da jau­čia kir­pė­ja.

„Vi­sa­da pra­šau, kad nu­kirp­tų dau­giau, bet daž­niau­siai ker­pa tik pa­čius ga­liu­kus ir vis tiek pa­lie­ka juos la­bai il­gus“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė. Ji pri­dū­rė, jog su­dė­tin­ges­nė si­tua­ci­ja bū­na, kai no­ri­si pa­si­da­ry­ti ko­kią nors šu­kuo­se­ną, nes re­tas spe­cia­lis­tas ima­si dirb­ti su to­kio il­gio plau­kais.

Ie­va at­vi­ra­vo, jog ne kar­tą bu­vo ki­lę min­čių nu­si­kirp­ti plau­kus ar ryž­tis dras­tiš­kiems po­ky­čiams, ta­čiau bė­gant me­tams su­pra­to, jog vi­sos ma­dos atei­na ir praei­na, o tik­ru­mas ir na­tū­ra­lu­mas vi­sa­da iš­liks ver­ti­na­mi.

BLIC klau­si­mai:

– Ką da­ry­tu­mė­te, jei vie­ną die­ną pa­bus­tu­mė­te trum­pais plau­kais?

– Pir­miau­sia tur­būt bū­tų šo­kas, bet ne­ži­nau, gal man trum­pi plau­kai tik­tų ir nie­ko ne­rei­kė­tų da­ry­ti.

– Ar ka­da nors esa­te pa­si­slė­pu­si už sa­vo plau­kų kaip už skrais­tės?

– Kaip už skrais­tės ne­su spe­cia­liai pa­si­slė­pu­si, bet vi­si juo­kau­ja, kad per He­lo­vi­ną ga­lė­čiau per­si­reng­ti pusb­ro­liu Itu iš Adam­sų šei­my­nė­lės.

– Ar Jū­sų plau­kai yra ka­da nors kur nors už­kliu­vę, įstri­gę?

– Esu už­kliu­vu­si už du­rų ran­ke­nos ir skau­džiai už­si­ga­vu­si.

– Jei ga­lė­tu­mė­te tu­rė­ti bet ko­kią plau­kų spal­vą sa­vai­tei, ko­kią pa­si­rink­tu­mė­te?

– Pa­si­rink­čiau dar švie­ses­nę blon­di­nę.

– Jei Jū­sų plau­kai tu­rė­tų cha­rak­te­rį, koks jis bū­tų?

– Ne­ži­nau, ar plau­kai tu­ri cha­rak­te­rį, bet kar­tais juo­kiuo­si, kad jie gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą, nes su jais tie­siog neį­ma­no­ma su­si­tvar­ky­ti. Vi­sa­da at­ro­dau lyg ne­si­šu­ka­vu­si.