Katalikų Bažnyčioje – Jubiliejaus metai

Haroldas ŠNEIDERAITIS, Telšių vyskupijos kurijos kancleris

Išgirdus žodį „jubiliejus“ pirmoji mintis, kuri ateina į galvą, yra apie mums artimo žmogaus arba mūsų pačių apvalią metų sukaktį, praleistą šioje žemėje.

Popiežius Pranciškus 2025-uosius paskelbė Jubiliejaus metais. Ką tai reiškia katalikiškame pasaulyje?

Jubiliejaus metai – tai visų pirma milžiniškas Dievo tautos renginys, kurio metu kiekvienas piligrimas turi galimybę pasinerti į begalinį Dievo gailestingumą.

Tai metai, kai grįžtama prie tikros brolybės pagrindo, pirmiausia tobulinant asmeninį santykį su visų mūsų Kūrėju – Dievu Tėvu.

Tai metai, kai primenama būtinybė atsiversti – prašyti Viešpatį drąsos keisti savo gyvenimą pagal Jo valią, taip garantuojant sau nuolatinį artėjimą autentiško šventumo ir Dangaus Karalystės link.

Tai solidarumo, vilties, teisingumo ir taikos kūrimo metai.

Katalikiškoje tradicijoje Jubiliejaus metai dar vadinami Šventaisiais metais, todėl šiuo laikotarpiu esame ypatingai kviečiami atnaujinti savo dvasinį gyvenimą, gerai atlikti gal net viso praėjusio gyvenimo išpažintį, gauti nuodėmių atleidimą ir pelnyti atlaidus.

Jubiliejų ištakos susijusios su Senuoju Testamentu. Mozės įstatyme buvo nustatyti konkretūs metai, kai: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą. Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai“ (Kun. 25 10–11a).

Trimitas, kurio gaudesiu turėdavo būti paskelbta jubiliejinių metų pradžia, buvo ožio ragas. Jis vadinosi „Jobel“, iš kurio ir kilo žodis „Jubiliejus“.

Jubiliejus nuo pat pirmųjų jo šventimo metų (1300 m.) buvo unikali galimybė sustiprinti tikėjimą, Bažnyčioje ir visuomenėje skatino solidarumą, broliškos bendrystės darbus. Tai ištisus metus besitęsiantis įvykis, įkomponuojantis maldą, įvairias liturgines šventes ir simbolinius gestus, iš kurių pirmiausia dera paminėti keturiose didžiosiose Romos bazilikose popiežiaus iškilmingai atidaromas jubiliejines duris – Jubiliejaus metų pradžios ženklą.

2025 metų jubiliejus yra tarytum „eilinis“ Bažnyčios švenčiamas jubiliejus. Tai laikas nuo Jėzaus Kristaus gimimo, nuo kurio skaičiuojami ir mūsų eros metai. Eiliniai Jubiliejaus metai švenčiami kas 25 metus. Jie istorijoje buvo švenčiami 24 kartus, tad 2025-ieji yra ir dvidešimt penktasis kartas.

Simboliniu požiūriu Šventosios durys yra galingiausias Jubiliejaus ženklas, nes galutinis piligrimų tikslas yra pro jas praeiti. Popiežiaus atidarytos durys yra oficiali Šventųjų metų pradžia. Iš pradžių buvo tik vienerios durys – į Šventojo Jono Laterano baziliką, kuri yra Romos vyskupo katedra. Vėliau, atsiradus poreikiui kuo didesniam piligrimų skaičiui dalyvauti Jubiliejaus patirtyje, kitos Romos bazilikos taip pat atidarė savo Šventąsias duris.

Durys yra praėjimas, įvesdinantis piligrimą į bažnyčios vidų. Katalikų bendruomenei bažnyčia yra ne tik šventa erdvė, į kurią reikia žengti pagarbiai, laikantis atitinkamo elgesio ir aprangos kodo, bet ir bendrystės, kiekvieną tikintįjį siejančios su Kristumi, simbolis. Tai susitikimo ir dialogo, susitaikymo ir taikos vieta, laukianti kiekvieno piligrimo.

Ėjimas pro Šventąsias duris išreiškia apsisprendimą sekti Jėzų, Gerąjį Ganytoją, ir būti Jo vedamam.

Telšių vyskupijoje Jubiliejaus bažnyčiomis yra paskelbta Telšių katedra ir Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika.

Visoje Lietuvoje tokių bažnyčių yra aštuoniolika. Kiekvienas tikintysis savo parapijoje gali įsigyti piligrimo pasą ir per visus Jubiliejaus metus pasiryžti aplankyti visas šias bažnyčias, gaudamas autentišką kiekvienos aplankytos šventovės antspaudą.

Popiežius Pranciškus 2025 m. Jubiliejui parinko šūkį „Vilties piligrimai“. „Paprastai kalbėdami apie viltį, šį žodį mes suprantame kaip norą ko nors sulaukti, kaip troškimą, kuris išsipildys arba neišsipildys. Šnekamojoje kalboje turėti viltį – tai tikėtis, kad kažkas įvyks. „Viliuosi, tikiuosi, kad rytoj bus gražus oras, nors žinau, kad gali būti ir kitaip.“ Krikščioniška viltis – kas kita. Krikščioniška viltis – tai laukimas to, kas jau yra įvykę ir kas tikrai skirta ir mums. Tad ir mūsų, ir mirusių mūsų artimųjų prisikėlimas yra ne tik dalykas, kuris gali įvykti arba neįvykti, bet yra tikrumas, kuris remiasi Kristaus Prisikėlimo iš numirusiųjų faktu. Todėl viltis reiškia gyvenimą laukimu. Turime mokytis gyventi laukimu“ (Iš popiežiaus Pranciškaus bendrųjų audiencijų katechezių ciklo apie viltį).

Jubiliejus yra susitaikymo ženklas, nes atveria „palankų laiką“ (plg. 2 Kor. 6, 2) žmogaus atsivertimui. Žmogus pastato Dievą į savo egzistencijos centrą, juda Jo link ir pripažįsta Jo pirmumą.

Šioje vietoje dera prisiminti žmogaus, sutikusį Jėzų konkrečiose ir greičiausiai pačiose sunkiausiose savo gyvenimo aplinkybėse, išmintingą posakį: „Jeigu Dievas pirmoje vietoje, visa kita – savoje vietoje.“