Ku­rian­ti me­ną ant vei­do

Tel­šiš­kė Mil­da Žvirb­ly­tė-Ba­go­čė pa­gal tu­ri­mą ma­kia­žo mo­kyk­los dip­lo­mą yra vi­za­žis­tė, pa­gal pro­fe­si­nį iš­si­la­vi­ni­mą – gri­muo­to­ja, na, o pa­gal baig­tas ba­ka­lau­ro stu­di­jas – in­ter­je­ro di­zai­ne­rė.

Pir­mus žings­nius ma­kia­žo pa­sau­ly­je Mil­da žen­gė 2016 me­tais, kai vy­ras (tuo­met dar tik vai­ki­nas) pa­do­va­no­jo jai pir­mą­ją še­šė­lių pa­le­tę ir ma­kia­žo še­pe­tė­lius. Nuo ta­da, žiū­rė­da­ma ma­kia­žo vaiz­do įra­šus in­ter­ne­te, mer­gi­na ban­dy­da­vo vis­ką at­kar­to­ti ant sa­vęs. Tai ta­po jos di­džiau­siu lais­va­lai­kio po­mė­giu, tad su lai­ku pas ją vis dau­gė­jo ma­kia­žo prie­mo­nių, o prie ma­kia­žo pri­si­dė­jo ir gri­mas.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Kiek­vie­ną ama­tą iš­mok­ti yra su­dė­tin­ga

„Dar da­bar pa­me­nu, kaip vie­na dės­ty­to­ja, pa­ma­čiu­si ma­no kū­ry­bą in­ter­ne­te, man atė­jus į pa­skai­tą pa­sa­kė: „Žvirb­ly­te, ne ten įsto­jai.“ Tuo­met gal­vo­jau, kad ne­są­mo­nė – tai­gi ma­kia­žas ga­li bū­ti tik po­mė­gis“, – šyp­so­si tel­šiš­kė.

Pa­bai­gu­si moks­lus Mil­da su­pra­to, kad vis dėl­to in­ter­je­ro di­zai­nas ne­trau­kia jos taip stip­riai, kiek jau­čia trau­ką ma­kia­žui. Tad 2020 me­tais įsto­jo mo­ky­tis gri­muo­to­jo pro­fe­si­jos. Ir dar­bai, ku­rie ne­bu­vo su­si­ję su ma­kia­žu, ta­po ne­beį­do­mūs. Mo­te­ris tei­gia, jog dar gy­ven­da­ma Vil­niu­je ži­no­jo, kad grį­žu­si į gim­ti­nę Tel­šius dirbs sa­vo sva­jo­nių dar­bą, o vy­ras ją vi­suo­met ska­ti­no ir iki šiol pa­lai­ko kiek­vie­na­me žings­ny­je.

Pa­sak Mil­dos, kiek­vie­ną nau­ją ama­tą iš­mok­ti yra su­dė­tin­ga. Vis­kas pri­klau­so nuo pa­si­ry­ži­mo ir įdė­tų pa­stan­gų. Tel­šiš­kė kal­ba, jog da­bar pa­žiū­rė­jus į sa­vo pir­muo­sius dar­bus, da­ry­tus sau ar ki­tiems žmo­nėms, ją net šiur­pas nu­pur­to, kiek daug klai­dų pa­ste­bi. Ta­čiau vi­si nuo kaž­ko pra­de­da. Tad nors ir bu­vo sun­ku, bet bu­vo ver­ta.

Pas­lau­gų po­rei­kis Tel­šiuo­se yra pa­kan­ka­mas

Šiuo me­tu tel­šiš­kė dir­ba gro­žio stu­di­jo­je „Ka­re­ma“ ir pri­si­de­da prie spek­tak­lių įvaiz­džio kū­ri­mo Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­re.

„Dar stu­di­juo­da­ma su­pra­tau, kad kon­ku­ren­ci­ja ne­ve­da į prie­kį ir la­bai smuk­do psi­cho­lo­giš­kai, tad ma­no pa­si­rin­ki­mas – į ki­tas vi­za­žis­tes žiū­rė­ti kaip į ko­le­ges. Kur kas sma­giau yra pa­si­džiaug­ti ki­tų gra­žiais dar­bais nei kon­ku­ruo­ti.

Rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad vi­za­žis­tės dar­bas yra se­zo­ni­nis. Va­sa­rą ko­jos links­ta nuo dar­bų kie­kio, o ru­de­nį jau ga­li­ma pail­sė­ti. Ma­no pa­slau­gų po­rei­kis Tel­šiuo­se tik­rai yra pa­kan­ka­mas“, – da­li­na­si sa­vo įžval­go­mis Mil­da.

Me­di­ta­ci­ja – ta­py­ba ant vei­do

Mo­te­rį la­biau­siai trau­kia ne­kas­die­niš­kas ma­kia­žas – spal­vo­tas, gra­fi­nis ar su pri­dė­ti­nė­mis de­ta­lė­mis. Jis yra įdo­mes­nis, nes ten­ka at­lik­ti re­čiau, o jį da­rant ga­li­ma pa­si­telk­ti vaiz­duo­tę ir su­kur­ti iš­skir­ti­nį įvaiz­dį.

Gri­mą Mil­da mėgs­ta gra­fiš­ką, su aiš­kio­mis iš­pieš­to­mis de­ta­lė­mis. Kaip tvir­ti­na ji, to­kį yra leng­viau­sia ap­gal­vo­ti ir per­teik­ti. Tai ga­li bū­ti gė­lės, geo­met­ri­nės fi­gū­ros ar net pa­veiks­las. Te­rei­kia vis­ką su­dė­lio­ti, kad ati­tik­tų vei­do bruo­žus.

Mer­gi­na ku­ria me­no kū­ri­nius ant vei­do, ta­čiau juos da­ro tik sa­vo ma­lo­nu­mui.

„Tas lai­kas, ku­rį pra­lei­džiu ta­py­da­ma ant vei­do, man kaip me­di­ta­ci­ja. Tai lei­džia at­si­pa­lai­duo­ti, pa­mirš­ti vis­ką, kas vyks­ta ap­lin­kui. Vi­sas tas va­lan­das su­si­tel­kiu tik į kū­ry­bą. Ka­dan­gi pro­ce­sas daž­nai už­trun­ka ke­tu­rias ar dau­giau va­lan­dų, vis­ką da­rau ant sa­vo vei­do. Dar ne­drįs­tu kvies­tis ki­to žmo­gaus to­kiems di­de­liems dar­bams, nes iš­sė­dė­ti tiek va­lan­dų tik­rai ga­li bū­ti su­dė­tin­ga, o vis­ką nu­si­plau­ti po gri­mo bū­tų dar sun­kiau“, – pa­sa­ko­ja Mil­da apie sa­vi­tą me­di­ta­ci­jos bū­dą.

Dra­ko­no įvaiz­dis pel­nė pir­mą­ją vie­tą

Il­giau­siai vi­za­žis­tei te­ko pra­leis­ti sep­ty­nias va­lan­das pie­šiant smul­kias gė­ly­tes ir la­pe­lius ap­link vei­dą. Vis­kas bu­vo da­ro­ma rau­do­na spal­va ir la­bai smul­kiai. To­kio gri­mo pro­ce­sas – su še­šė­liu iš­si­pie­šia­mos for­mos, vis­kas ap­ve­da­ma rau­do­nu pra­ve­di­mu ir tuo­met de­ta­lės iš­ryš­ki­na­mos še­šė­liuo­jant su skir­tin­gais rau­do­nais at­spal­viais.

Šių me­tų pra­džio­je mo­te­ris kū­rė dra­ko­no įvaiz­dį. Dau­giau­sia lai­ko Mil­da pra­lei­do ieš­ko­da­ma ins­pi­ra­ci­jų ir dė­lio­da­ma bend­rą vaiz­dą, kad kiek­vie­na de­ta­lė bū­tų pa­rink­ta su prie­žas­ti­mi. Pie­šė pa­pil­do­mas de­ta­les ant po­pie­riaus, ku­rias kli­ja­vo ant vei­do ir lan­ke­lio. Iš mo­lio ga­mi­no ra­ge­lius, ku­riuos ta­pė ak­ri­lu. Tuo­met apie še­šias va­lan­das kū­rė vaiz­dą ant vei­do ir de­kol­tė. Ta­čiau ga­liau­siai vi­sas dar­bas at­si­pir­ko su kau­pu, ka­dan­gi su šiuo įvaiz­džiu tel­šiš­kei pa­vy­ko iš­ko­vo­ti pir­mą­ją vie­tą „Mas­ters“ ka­te­go­ri­jo­je kon­kur­se „Gro­žio kal­ba“.

Mil­dos vie­nas mėgs­ta­miau­sių jos da­ry­tų gri­mų yra ir vie­nas pa­pras­čiau­sių, jį pie­šė ka­ran­ti­no lai­ko­tar­piu. Nu­ta­pė ant kak­lo iliu­zi­ją, lyg bū­tų nuė­mu­si gal­vą nuo kū­no.

„Tai bu­vo taip pa­pras­ta, bet ir taip įspū­din­ga. Šio gri­mo idė­ja: „Ka­ran­ti­nas ke­lia pa­ni­ką, tad lai­kas tą pa­ni­kuo­jan­čią gal­vą pa­si­dė­ti į šo­ną“. Bu­vo sma­gu ma­ty­ti, kad ne tik man šis įvaiz­dis pa­ti­ko, bet ir ki­tiems žmo­nėms in­ter­ne­to pla­ty­bė­se“, – pri­si­me­na tel­šiš­kė.

To­kiam dar­bui svar­būs įgū­džiai ir grei­ti spren­di­mai

Mo­te­ris tu­ri ne tik jau­nų klien­čių, kar­tais ten­ka pa­puoš­ti ir bran­džias – 60–70 me­tų – mo­te­ris. Klien­čių vi­suo­met pa­klau­sia, ko­kie jų lū­kes­čiai, ko­kio ma­kia­žo no­ri­si, kas pa­tin­ka, o kas ne. Vi­sa­da pa­ta­ria ar pa­siū­lo spren­di­mus, tin­kan­čius mo­ters vei­do for­mai ar­ba prie ap­ran­gos sti­liaus. Eks­pe­ri­men­ta­vi­mui Mil­da ren­ka­si mo­de­lius. Tuo­met, kaip tei­gia ji, ga­li bū­ti ra­mi, kad tai yra jos spren­di­mų lai­kas ir ga­li kur­ti įvaiz­dį pa­si­tel­ku­si sa­vo fan­ta­zi­ją.

Dar­bo at­li­ki­mo truk­mė pri­klau­so nuo pa­si­rink­to ma­kia­žo ar rei­kia­mo gri­mo. Įp­ras­tai ma­kia­žas trun­ka nuo 30 mi­nu­čių iki 1 va­lan­dos 15 mi­nu­čių, šiek tiek il­giau ga­li už­truk­ti nuo­ta­kos ma­kia­žas.

Gri­muo­da­ma teat­re Mil­da daž­nai tu­ri pa­puoš­ti daug vei­dų ir tu­ri ma­žai lai­ko, to­dėl vi­du­ti­niš­kai vie­nam vei­do gri­mui ga­li skir­ti apie 15–20 mi­nu­čių. To­kiam dar­bui la­bai svar­būs įgū­džiai ir grei­ti spren­di­mai.

Ten­ka da­žy­ti ne tik vei­dus, bet ir sie­nas

„Tik­riau­siai ma­no įpras­ta die­na ne­la­bai ski­ria­si nuo ki­tų žmo­nių. Ry­tas – pus­ry­čiai, ka­va. Iš­ve­du sa­vo au­gin­ti­nį Bam­sį į lau­ką. Ke­liau­ju į dar­bą priim­ti klien­čių. Daž­niau­siai dar­bo die­no­mis at­lie­ku an­ta­kių ko­rek­ci­jas, juos da­žau ar­ba la­mi­nuo­ju blaks­tie­nas. Po dar­bų ski­riu lai­ko sa­vo šu­niui – pa­ve­džio­ju, pa­žai­džiu, kad dirb­tų ir jo sme­ge­nys. O va­ka­re, jei lie­ka lai­ko, yra du pa­si­rin­ki­mai – ner­ti žais­lus ar­ba ke­liau­ti į re­no­vuo­ja­mą na­mą, ku­ria­me pla­nuo­ja­me gy­ven­ti. Šiuo me­tu ten­ka ne tik vei­dus da­žy­ti, bet ir sie­nas“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

La­bai daug me­tų ma­kia­žas ir gri­mas bu­vo Mil­dos pa­grin­di­niai po­mė­giai, ku­riems sky­rė vi­są sa­vo lais­vą lai­ką. Kai tai ta­po dar­bu, mo­te­ris su­pra­to, kad ne­be­si­no­ri ir li­ku­sio lais­vo lai­ko ati­duo­ti tam pa­čiam da­ly­kui, to­dėl pra­dė­jo ner­ti žais­lus. Pa­ma­čiu­si in­ter­ne­te, kiek daug įvai­riau­sių žais­lų ga­li­ma pa­ga­min­ti sa­vo ran­ko­mis, už­si­no­rė­jo ir pa­ti to iš­mok­ti.