Mei­lės emig­ran­tė – iš Sankt Pe­ter­bur­go į Vieš­vė­nus

35 me­tų Alek­sand­ra Ser­diuk-Pot­se­ne yra gi­mu­si Sankt Pe­ter­bur­ge. Lie­tu­vo­je gy­ve­na ket­vir­tus me­tus.

Nuo še­še­rių me­tų di­džią­ją lai­ko da­lį Alek­sand­ra lei­do šo­kių sce­no­je, ta­čiau bai­gė Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją – įgi­jo ve­te­ri­na­ri­jos ir sa­ni­ta­ri­jos eks­per­to spe­cia­ly­bę. Nuo ma­žų die­nų iš­mo­ko moks­lus de­rin­ti su dar­bu – mo­kė­si ir kar­tu šo­ko vie­na­me šo­kių ko­lek­ty­ve, gro­jo būg­nais. Kaip sa­kė mo­te­ris, jos tik­ro­ji pro­fe­si­ja yra la­bai nu­to­lu­si nuo sce­ni­nio gy­ve­ni­mo.

Dia­na PU­ZE­RĖ

„Aš vi­suo­met esu ten, kur mu­zi­ka ir šo­kiai, net ir su vy­ru su­si­pa­ži­nau lai­vo dis­ko­te­ko­je. Ma­no vy­ras Dei­vi­das nuo pat pra­džių la­bai rim­tai žiū­rė­jo į mū­sų san­ty­kius – dve­jus me­tus pas ma­ne va­ži­nė­jo į Sankt Pe­ter­bur­gą. Jis tuo me­tu dir­bo Šve­di­jo­je, kvie­tė ma­ne at­va­žiuo­ti pas jį, bet man bu­vo la­bai sun­ku pa­lik­ti šei­mą, drau­gus, šo­kius, dar­bus. Ta­čiau pa­si­ry­žau iš­vyk­ti pas jį. Šve­di­ja pa­si­ro­dė la­bai ra­mi ša­lis, pra­džio­je man bu­vo liūd­na“, – sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją pra­dė­jo pa­sa­ko­ti Alek­sand­ra.

Po tre­jų me­tų, pra­leis­tų Šve­di­jo­je, Alek­sand­ra su vy­ru Dei­vi­du per­si­kė­lė gy­ven­ti į Lie­tu­vą, į Že­mai­ti­ją, vy­ro gim­ti­nę – Vieš­vė­nus.

„Su­si­lau­kė­me duk­ros Ali­sos, ku­ri gi­mė Vil­niu­je. Tuo me­tu, kai bu­vau sos­ti­nė­je, ne­sup­ra­tau, ko­dėl man rei­kia kal­bė­ti lie­tu­viš­kai, jei tiek daug žmo­nių ap­link kal­ba ru­siš­kai. Ta­čiau at­va­žia­vu­si į Vieš­vė­nus su­pra­tau, kad vis­kas – nei ang­lų, nei ru­sų, nei šve­dų kal­bo­mis aš kal­bė­ti ne­ga­liu, pri­va­lau iš­mok­ti lie­tu­vių kal­bą“, – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais mo­te­ris.

Ji po tru­pu­tį pra­dė­jo dirb­ti šo­kių sri­ty­je, ten, kur jau­čia­si ge­riau­siai ir ga­li bū­ti sa­vi­mi. Pa­tį di­džiau­sią pa­lai­ky­mą ga­vo iš sa­vo vy­ro ma­mos, any­tos Bi­ru­tės – be jos Alek­sand­ros šo­kių kar­je­ra ne­bū­tų įga­vu­si to­kio pa­grei­čio.

„Pra­džio­je, net ir ne­mo­kė­da­ma lie­tu­vių kal­bos, ėmiau ves­ti zum­bos už­siė­mi­mus, ka­dan­gi ten ne­rei­kia daug kal­bė­ti, rei­kia tik šok­ti“, – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vė.

Mo­te­ris jau kal­ba lie­tu­viš­kai, ta­čiau že­mai­čiuo­ti dar se­ka­si pra­stai. Jos tei­gi­mu, lie­tu­vių kal­ba yra iš­ties su­dė­tin­ga, tad ir da­bar kal­bant vis dar pa­si­tai­ko klai­dų. Ta­čiau vieš­niai iš ki­tos ša­lies yra la­bai įdo­mi že­mai­čių kul­tū­ra: „Praė­ju­siais me­tais tu­rė­jau ga­li­my­bę per­si­kū­ny­ti į Ta­dą Blin­dą. Esu dė­kin­ga šo­kiams – šok­da­mas ga­li virs­ti bet kuo.“

Lie­tu­vo­je Alek­sand­rai pa­tin­ka, žy­miai sun­kiau jai bu­vo gy­ven­ti Šve­di­jo­je, ka­dan­gi mies­te­lis, ku­ria­me ji bu­vo įsi­kū­ru­si, bu­vo la­bai ma­žas, su ne­daug žmo­nių, mo­te­riai bu­vo per­ne­lyg ra­mu. Ka­dan­gi ji pa­ti yra ki­lu­si iš did­mies­čio, o ir gy­ve­no pa­čia­me mies­to cent­re, – yra pra­tu­si prie šur­mu­lio.

„Man la­bai pa­tin­ka že­mai­čiai. Ži­no­ma, vi­si žmo­nės yra skir­tin­gi, ta­čiau ma­ne su­pa daug ge­rų žmo­nių. Ta­čiau kar­tais pa­jun­tu, jog Tel­šiuo­se žmo­nės yra ne to­kie lais­vi kaip di­des­niuo­se mies­tuo­se. Pa­si­gen­du vi­suo­me­nės su­si­do­mė­ji­mo nau­jais pro­jek­tais ir ren­gi­niais“, – da­li­jo­si sa­vo nuo­mo­ne Alek­sand­ra.

Mo­te­ris šiuo me­tu dir­ba Luo­kės kul­tū­ros cent­re cho­reog­ra­fe, vai­kų šo­kių gru­pė­je „Luo­kiu­kai“, ve­da zum­bos už­siė­mi­mus Luo­kė­je ir Ubiš­kė­je, taip pat šo­ka su sen­jo­rais Mal­tie­čių na­muo­se.

„Aš la­bai mėgs­tu dirb­ti, ne­ga­liu su­sto­ti, vi­suo­met esu la­bai ener­gin­ga, net ir na­muo­se vi­sa­da tu­riu ką nors veik­ti.

Taip pat spor­tuo­ju sa­vo ma­lo­nu­mui – už­sii­mu šo­kiu ir ak­ro­ba­ti­ka prie stul­po – „po­le dan­ce“. Esu dė­kin­ga tre­ne­rei As­tai Jakš­tie­nei – jos dė­ka tu­riu ga­li­my­bę siekti šios se­nos sa­vo sva­jo­nės.

O dar vi­sai ne­se­niai su­si­do­mė­jau fo­tog­ra­fi­jos pa­sau­liu. Esu dė­kin­ga nuo­sta­biam fo­tog­ra­fui Arū­nui Kakš­čiui už šį at­ra­di­mą“, – var­di­jo vieš­vė­niš­kė.

Ne­se­niai mo­te­ris įkū­rė nau­ją mer­gi­nų šo­kių ko­lek­ty­vą Tel­šiuo­se „Fle­xi“. Merginos mo­ko­si lanks­tu­mo, ak­ro­ba­ti­kos, šo­ka įvai­raus sti­liaus šo­kius, taip pat šo­ka krep­ši­nio var­žy­bo­se. Nors ko­lek­ty­vas dar jau­nas, bet tu­ri di­de­lių tiks­lų ir pla­nų – šok­ti įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, kon­cer­tuo­se ne tik Tel­šiuo­se, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Pak­laus­ta, kaip il­si­si tarp be­ga­lės dar­bų, Alek­sand­ra at­sa­kė, jog pa­ts ge­riau­sias poil­sis jai – mau­dy­nės Ger­man­to eže­re kiek­vie­ną ry­tą. Ir taip jau ant­rus me­tus! O sa­vait­ga­lius daž­niau­siai ski­ria šei­mai – va­žiuo­ja prie jū­ros, į ba­sei­ną, tie­siog ei­na pa­si­vaikš­čio­ti ar vyks­ta į ki­no teat­rą.

„Pats ge­riau­sias lai­kas yra su šei­ma. O atei­ties pla­nai pa­pras­ti – gy­ven­ti, šok­ti, my­lė­ti ir iš­mok­ti at­si­pa­lai­duo­ti“, – už­bai­gė po­kal­bį mei­lės emig­ran­tė.