Kū­ry­ba pa­de­da su­grą­žin­ti pro­tą į vie­tą

Tel­šių švie­ti­mo cent­re ati­da­ry­ta Tel­šių ra­jo­no dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jų dar­bų pa­ro­da „KO­RO…“. Jo­je eks­po­nuo­ja­mi įvai­rūs uni­ka­lūs kū­ri­niai: pa­veiks­lai, me­džio dar­bai, man­da­los, rie­ši­nės ir kt.

At­vy­ku­sie­ji su smal­su­mu ban­dė at­spė­ti, kas sly­pi už pa­slap­tin­go pa­ro­dos pa­va­di­ni­mo – ar tai že­mai­tiš­kas žo­dis, ar spe­cia­li kū­ry­bos tech­ni­ka, ku­rią nau­do­jo mo­ky­to­jai?

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Mo­ky­to­jai kū­rė­jai

Pas­vei­ki­nu­si su­si­rin­ku­siuo­sius Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jos ir „At­ža­ly­no“ pro­gim­na­zi­jos pe­da­go­gė Li­gi­ta Ka­ziu­ko­nė pri­sta­tė mo­ky­to­jus kū­rė­jus. Tai – Ma­ri­ja Kra­jins­kie­nė (Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­ja), Jo­lan­ta Bie­liaus­kie­nė („Kran­to“ pro­gim­na­zi­ja), Re­gi­na Nos­tie­nė (Že­mai­tės gim­na­zi­ja), Gra­ži­na Rau­do­nie­nė („Džiu­go“ gim­na­zi­ja), Aud­rius Sku­kaus­kas („Ger­man­to“ pro­gim­na­zi­ja), Ri­ta Sa­daus­kie­nė (Luo­kės Vy­tau­to Klei­vos gim­na­zi­ja), No­me­da Du­žins­kai­tė-Stat­kie­nė (Tryš­kių Laz­dy­nų Pe­lė­dos gim­na­zi­ja) ir L. Kaziukonė.
Mo­ky­to­jai ku­ria

L. Ka­ziu­ko­nė ne­tru­kus pra­sklei­dė pa­slap­ties šy­dą: pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas yra že­mai­tiš­kas žo­dis, su­kur­tas eksp­rom­tu, bet su­de­rin­tas su pro­fe­so­riu­mi Juo­za­pu Pab­rė­ža.
Mo­ky­to­ja pa­sa­ko­jo, jog ir pa­ro­da su­da­ry­ta iš grei­tai ir eksp­rom­tu pa­da­ry­tų dar­bų. Vie­ni dar­bai gi­mė se­mi­na­ruo­se, ki­ti pe­da­go­gai už­fik­sa­vo aki­mir­kas kaž­kur bū­da­mi, dar ki­ti su­kū­rė eks­po­na­tus per ke­le­tą die­nų.

„Pir­miau­sia mes ku­ria­me sau, o ta­da ati­duo­da­me jums. Kas no­ri, pa­ma­tys ir iš­girs, ką mes čia vaiz­da­vo­me. Vie­nam tai reikš la­bai daug, ki­tam gal bus tik gy­ve­ni­mo aki­mir­ka ar psi­cho­lo­gi­nis nu­si­ra­mi­ni­mas. Dar­bus vi­si mes ma­to­me skir­tin­gai: mes vie­naip, jūs ki­taip. Bet kiek­vie­nas dar­be­lis tu­ri sa­vo­tiš­kos ši­lu­mos ir yra su tam tik­ru už­slėp­tu pa­va­di­ni­mu. Tuo­se dar­buo­se ga­li­ma pa­ma­ty­ti tam tik­rą žmo­gaus ry­šį su sa­vi­mi. Vie­nam jis gra­fiš­kas, ki­tam ak­va­re­li­nis, dar ki­tam la­bai iš­reikš­tas ki­taip…“ – pa­sa­ko­jo Li­gi­ta. Jos tei­gi­mu, dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jai ne­ga­li ne­kur­ti – jie vi­sa­da ne­rims­ta ir no­ri bū­ti ma­to­mi, no­ri pa­ro­dy­ti sa­ve, kad jie eg­zis­tuo­ja. „Ku­ria­me su įvai­riau­sio­mis prie­mo­nė­mis ir su sa­vo ge­riau­siais jaus­mais. Ku­ria­me vi­sur: na­mie, gal­būt dar­be jau pra­de­da­me min­tį kur­ti ir na­muo­se ją už­bai­gia­me“, – sa­kė mo­ky­to­ja.

Svei­ki­ni­mai

Vi­sus pa­svei­ki­no Tel­šių švie­ti­mo cent­ro me­to­di­nin­kė Gied­rė Rau­do­nie­nė, lin­kė­da­ma mo­ky­to­jams ir to­liau kur­ti, ža­din­ti kū­ry­bin­gu­mą ir ki­tą kar­tą pri­sta­ty­ti ne tik sa­vo dar­bus, bet ir sa­vo mo­ki­nių kū­ri­nius: „Ži­nau, kad jūs už­de­ga­te juos ta lieps­na, ku­ria pa­tys de­ga­te.“

Prie svei­ki­ni­mų pri­si­dė­jo ko­le­gė, Švie­ti­mo cent­ro me­to­di­nin­kė Ni­jo­lė Vai­če­kaus­kė: „Kaip džiu­gu, kad net daug ati­da­vus mo­ki­niams dar lie­ka vis­ko ir sau, ir ap­lin­kai.“

Šven­tė­je da­ly­va­vo ir ita­liš­ką dai­ną kū­rė­jams sky­rė sa­le­zie­tis Mas­si­mo Bian­co.

Mu­zi­kos kū­ri­nius mo­ky­to­jams at­li­ko Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jos mo­ki­nys Do­mi­ny­kas Vik­nius ir „Džiu­go“ gim­na­zi­jos mo­ki­nė Ag­nė Ai­ro­šiū­tė.

Pa­ro­dos au­to­riai – apie sa­vęs iš­da­li­ji­mą mo­ki­niams

Ren­gi­nio me­tu dar­bų au­to­riai bu­vo pa­kvies­ti pa­si­da­ly­ti min­ti­mis.

Mo­ky­to­ja G. Rau­do­nie­nė tvir­ti­no, jog čia la­bai ma­ža da­lis to, ką mo­ky­to­jai ga­li: „Čia tik­rai ne pir­ma ir ne pa­sku­ti­nė pa­ro­da. Lin­kiu ko­le­goms ne­pra­ras­ti sa­vo vi­di­nio vai­ko, nes tik tas vi­di­nis vai­kas lei­džia mums pa­si­džiaug­ti ma­žais da­ly­kais, kas­die­ny­bė­je pa­ste­bė­ti įpras­tus, bet ne­pap­ras­tus da­ly­kus. Tuo ir ski­ria­si ku­rian­tis žmo­gus, ku­ris pla­čiau ma­to ir ge­ba tai iš­reikš­ti: mu­zi­kos, dai­lės kal­ba ir kt.“

Mo­ky­to­ja J. Bie­liaus­kie­nė džiau­gia­si kiek­vie­nu su­si­ti­ki­mu su ko­le­go­mis. Ji tei­gė nuo­lat ku­rian­ti, ieš­kan­ti vis nau­jų ir įvai­res­nių tech­ni­kų, o šiuo me­tu ypač pa­mi­lo sa­ges, ku­rias ga­mi­na ir la­bai mėgs­ta do­va­no­ti. Kar­tais net pa­sva­jo­jan­ti apie jų pa­ro­dą.

Mo­ky­to­ja R. Sa­daus­kie­nė pa­ro­do­je pri­sta­tė sa­vo man­da­las ir va­sa­ros dar­bą – pa­veiks­lą „Pie­va“. Ji kal­bė­jo, jog la­bai mėgs­ta dvip­ras­miš­kus žo­džius, taip nu­ti­ko ir šį kar­tą. Pa­juo­ka­vo, jog dar­bų cik­las „Pie­va“ gi­mė ta­da, kai mo­kyk­lo­se pra­dė­tos vyk­dy­ti at­nau­jin­tos pro­gra­mos. „Čia vi­siš­ka „pie­va“, – sa­kė Ri­ta. Ir taip jos kū­ry­bo­je at­si­ra­do „Pie­va“, ir tai tik­rai ne pa­bai­ga. Pe­da­go­gės tei­gi­mu, dar yra daug sri­čių, kur ga­li­me pa­sa­ky­ti „pie­va“.

Mo­ky­to­jas A. Sku­kaus­kas tei­gė, jog kur­ti dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jui yra tik­rai daug sun­kiau nei pa­pras­tam mo­ky­to­jui: „Aš „iš­si­taš­kau“ sa­vo min­ti­mis su sa­vo vai­kais. At­ro­do, tu­ri min­tį, gau­ni ga­bes­nį vai­ką ir vis­ką ati­duo­di jam. Iš­da­li­ja­me da­lį sa­vo idė­jų. Džiau­giuo­si, kad mes ga­li­me čia kur­ti ir su­reng­ti pa­ro­dą. Šian­dien aš pri­si­lie­čiau prie me­džio, pa­ro­do­je pri­sta­to­mi ma­no dar­bai iš me­džio. Pap­ras­čiau­sia me­die­na, ku­ri jau nu­gy­ven­ta, ne­tin­ka­ma, su­pu­vu­si, su­ski­lu­si… Dar­bai pa­da­ry­ti iš to, kas li­ko. Kū­ry­ba yra sma­gus da­ly­kas, ir man, ir ko­le­goms, ma­nau, pa­de­da su­grą­žin­ti pro­tą į vie­tą. Po dar­bo už­si­da­rau sa­vo dirb­tu­vė­se, sė­džiu su me­džiu ir me­di­tuo­ju.“

Mo­ky­to­ja M. Kra­jins­kie­nė ant­ri­no Aud­riui, ti­kin­da­ma, jog mo­ky­to­jai tik­rai sa­ve iš­da­li­ja mo­ki­niams: „Aš la­bai daug sa­vo lai­ko ski­riu mo­ki­niams, ypač jų pa­ruo­ši­mui olim­pia­doms.

Aš la­bai daug mo­ki­nių pa­ruo­šiu. Ma­no mėgs­ta­miau­sia tech­ni­ka yra pie­ši­niai ant šil­ko ir vė­li­mas.“

Mo­ky­to­jai at­si­svei­ki­no vie­ni ki­tiems lin­kė­da­mi kū­ry­bin­gu­mo, bend­ra­vi­mo ir dar su­si­tik­ti ne vie­no­je pa­ro­do­je.