Tel­šiuo­se ap­si­gy­ve­no grės­mę ke­lian­tys ario­nai

Re­dak­ci­ja su­lau­kė Tel­šiuo­se gy­ve­nan­čios Ge­nu­tės skam­bu­čio. Mo­te­ris kė­lė klau­si­mą, ar kas nors mies­te pa­ste­bė­jo vi­so­kiau­sių šliu­žų pa­gau­sė­ji­mą. Ypač, tel­šiš­kės tei­gi­mu, jų pri­si­vei­sę už au­to­bu­sų sto­ties esan­čio upe­lio pa­kran­tė­je. Dau­gy­bė jų tie­siog už­gu­lė ten esan­tį til­te­lį.

Mo­te­ris ste­bė­jo­si, ar nor­ma­lu, kad šie šliu­žai ke­liau­ja į mies­tą, brau­na­si į kie­mus. Gy­viai ga­na ne­ma­ži ir už sa­vęs pa­lie­ka il­gas glei­vių juos­tas, tad vaiz­das tik­rai ne­koks.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Apk­lau­sa

Feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ pa­sky­ro­je pa­skel­bė­me ap­klau­są, no­rė­jo­me iš­siaiš­kin­ti, ar šių gy­vių mū­sų mies­te iš tik­rų­jų tiek daug. Apk­lau­są per­žiū­rė­jo dau­giau kaip 2 768 žmo­nės. 74 pro­c. ap­klaus­tų­jų tei­gė, jog tik­rai šliu­žų jie ma­to mū­sų mies­te, 24 pro­c. sa­kė ne­su­tin­kan­tys.

Vie­ni, kaip ir Ge­nu­tė, ko­men­ta­vo, jog jų gau­su prie mi­nė­to upe­lio, o vy­rai ra­šė, jog jų „vei­syk­la“ yra Plun­gės gat­vė­je esan­čių ga­ra­žų te­ri­to­ri­jo­je.

In­va­zi­nis šliu­žas

Lie­tu­vos zoo­lo­gi­jos so­do Eg­zo­ta­riu­mo sky­riaus gy­vū­nų prie­žiū­ros spe­cia­lis­tas Klai­das Mi­kė­nas tei­gė, jog tai tik­riau­siai lu­zi­ta­ni­nis ario­nas – in­va­zi­nis šliu­žas, ken­kian­tis že­mės ūkiui, ku­ris Lie­tu­vo­je pir­mą kar­tą ap­tik­tas 2008 me­tais Kau­ne. Ši rū­šis spar­čiai plin­ta – jau ran­da­ma Vil­niu­je, Tra­kuo­se, Pa­ne­vė­žy­je ir ki­tur.

Lu­zi­ta­ni­nių ario­nų daž­niau­siai ap­tin­ka­ma so­duo­se ir par­kuo­se. Di­džiau­siais kie­kiais jų ran­da­ma ne­tvar­kin­go­se so­dy­bo­se su gau­sia, re­tai šie­nau­ja­ma žo­li­ne au­ga­li­ja ar pa­vė­sy­je esan­čiuo­se so­dų, dar­žų pa­kraš­čiuo­se. Kiau­ši­niai ir jau­nik­liai daž­niau­siai žie­mo­ja kom­pos­to krū­vo­se.

So­duo­se šie šliu­žai ypač mėgs­ta grauž­ti dar­žo­ves su minkš­tais la­pais ir sul­tin­gais vai­siais. Par­kuo­se ran­da­mi prie van­dens tel­ki­nių: šal­ti­nių, upe­lių, upių, ka­na­lų ar tven­ki­nių, su veš­lia žo­li­ne au­ga­li­ja, įvai­rio­se slėp­tu­vė­se nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių ir šal­čio. Tin­ka­mo­se vie­to­se spar­čiai dau­gi­na­si ir plin­ta. Vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me met­re Lie­tu­vo­je jau ras­ta iki 23 in­di­vi­dų. Dėl dy­džio ir di­de­lio in­di­vi­dų tan­kio šiuos šliu­žus ra­da­vie­tė­se ne­sun­ku ap­tik­ti.

Lu­zi­ta­ni­niai ario­nai ne­tu­ri nuo iš­džiū­vi­mo ap­sau­gan­čios kriauk­lės, o kū­no dan­ga la­bai pra­lai­di drėg­mei, il­gas bu­vi­mas sau­so­je šil­to­je vie­to­je bū­tų pra­žū­tin­gas. To­dėl di­džiau­sia ti­ki­my­bė pa­ma­ty­ti juos yra tam­siuo­ju pa­ros me­tu, anks­ti ry­te ar vė­lai va­ka­re ar­ba ap­niu­ku­sią die­ną ir po lie­taus.

Lu­zi­ta­ni­nis ario­nas lai­ko­mas in­va­zi­ne rū­ši­mi, nes plin­ta dėl žmo­nių veik­los, ken­kia že­mės ūkiui, su­kel­da­mas eko­no­mi­nę ža­lą ūki­nin­kams ir grės­mę vie­ti­nių mo­lius­kų įvai­ro­vei.
Ma­no­ma, kad lu­zi­ta­ni­niai ario­nai plin­ta ga­be­nant au­ga­lus ir dir­vo­že­mį, į ku­rį pa­ten­ka šliu­žai ir jų kiau­ši­niai. At­si­ra­dę nau­jo­je vie­to­je jie grei­tai adap­tuo­ja­si prie nau­jų kli­ma­to są­ly­gų.

Rei­kia nai­kin­ti

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė ne­tu­ri in­for­ma­ci­jos, ka­da bu­vo pa­ste­bė­ti šie šliu­zai Tel­šių ra­jo­ne. Spe­cia­lis­tų tei­gi­mu, ko­kie jų pa­pli­ti­mo mas­tai, taip pat nė­ra ži­no­ma, tik gir­di­mi pa­vie­niai at­ve­jai dėl vie­šo­se vie­to­se pa­ste­bė­tų in­va­zi­nių šliu­zų. Jei jie gy­ve­na žmo­gaus pri­va­čia­me skly­pe, jis juos tu­ri nai­kin­ti.