Po pen­kias­de­šim­ties me­tų…

Vis­kas ky­la iš ge­rų pri­si­mi­ni­mų,
Iš dai­nų, iš pa­sa­kų, se­nos šnek­tos,
Iš gai­vaus van­dens, ku­ris iš se­no šu­li­nio pa­sem­tas
Daug­kart tei­kė gai­vą va­sa­ros kait­roj.

                                                                    Kan. A. Sa­ba­liaus­kas

Prieš 50 me­tų, 1974 m. bir­že­lį, dvi­de­šimt vie­nas Pa­van­de­nės vi­du­ri­nės mo­kyk­los XVII lai­dos abi­tu­rien­tas ant Mo­te­rai­čio pi­lia­kal­nio pa­si­ti­ko te­kan­čią sau­lę, ku­ri sim­bo­li­za­vo nuei­tą ke­lią ir nau­jo gy­ve­ni­mo pra­džią. Da­bar, 2024 m., po 50 me­tų mo­kyk­lą ap­lan­kė­me tik vie­nuo­li­ka, še­ši drau­gai šios die­nos ne­su­lau­kė.

Mies­te­lis pa­si­ti­ko sve­tin­gai, gra­žiai pa­si­puo­šęs, iš­kil­min­go­mis šv. Mi­šio­mis, da­ly­vau­jant vys­ku­pui.

Tik mo­kyk­los ne­gy­vi lan­gai sa­kė, kad jau se­niai čia nie­kas ne­be­si­mo­ko ir tuš­čia jau dau­ge­lį me­tų.

Mes dė­kin­gi Pa­van­de­nės kraš­to žmo­nėms, ku­rie mus išau­gi­no, gy­ve­ni­mui su­tei­kė spar­nus. Gy­ve­ni­mo ir ti­kė­ji­mo šak­nys yra vai­kys­tė­je, gy­ve­ni­mo pra­džio­je, pri­si­mi­ni­muo­se, pa­tir­ty­se. Ir da­bar dau­ge­lis drau­gų gy­ve­na su iš­sau­go­tais daik­tais ir nuo­trau­ko­mis.

Tai­gi daž­nai min­ty­se bū­na Len­ka­lių kai­mas prie Gūš­rų eže­ro, kur jau ne­su ir nie­ka­da ne­bū­siu.

50 me­tų pa­kei­tė mū­sų vei­dus, o dva­sia yra gi­liau. Ji ap­si­reiš­kia per at­min­tį, su­tik­tus žmo­nes. Su mu­mis išė­jo pa­sku­ti­nė žem­dir­bių kla­sė, iš­ti­sa epo­cha pa­li­ku­sių tuš­čius lau­kus ir bu­vu­sių so­dy­bų žaiz­das, be paukš­čių ir gy­vū­nų, ku­rie ver­ti­no žmo­gaus bend­rys­tę. Tik ke­lias gra­žus nu­ties­tas, sa­ko, tu­ris­tams.

Au­go­me lai­ke, ku­rį R. Gra­naus­kas va­di­no bul­vės ir kar­vės kul­tū­ra. Mus au­gi­no vi­sas kai­mas sa­vo pa­ta­ri­mais ir pa­ba­ri­mais, bet vi­sa­da bu­vo tik ge­ra lin­kin­tys. Ko­kie iš­min­tin­gi bu­vo žmo­nės… Ir da­bar at­si­me­nu Sta­nis­lo­vą Ur­bo­ną, Ka­zi­mie­rą Ba­go­čių, An­ta­ną Te­re­są ir kt. Bet juk, kiek be­bū­tum, kaž­kas lie­ka ne­nuei­ta, kiek no­rė­tum su­pras­ti, kaž­kas liks pa­slėp­ta.

Šie iš­min­tin­gi žmo­nės pir­mie­ji pa­svei­ki­no ma­ne po rug­sė­jo 1-osios ta­pus mo­ky­to­ju, tai, at­ro­do, bu­vo taip ne­se­niai, o praė­jo jau 50 me­tų.

No­riu nu­si­lenk­ti ir pa­dė­ko­ti mo­kyk­lai, ku­ri ma­ne iš­mo­kė skris­ti, pa­ro­dė, kas gy­ve­ni­me svar­biau­sia. Po tiek me­tų su­pra­tau, kad mo­kyk­lo­je su­ti­kau daug iš pri­gim­ties švie­sių žmo­nių.

Prie ko mes jau­ni su­klūs­ta­me ir pa­si­len­kia­me – prie mo­ky­to­jo, pa­ju­tę jo dva­sios ga­lią, pri­gim­ti­nį švie­su­mą.

Di­rek­to­rė V. Ke­tu­raus­kie­nė pa­sa­kė vi­sas rei­ka­lin­gas kal­bas, bet neat­me­nu, kad bū­tų sa­kiu­si ne­tie­są. Dir­bo mo­ky­to­jų Te­re­sių, Pra­kai­tų, Ber­sė­nų, Strec­kių šei­mos, mo­ky­to­ja Ely­tė Re­ka­šiū­tė, mao­ky­to­ja Ire­na Ru­sec­kai­tė.

Kas yra bu­vę, ne­nus­to­ja bū­ti, neiš­nyks­ta. Gal ir rei­kia nuei­ti il­gą ke­lią, kad nau­jai pa­ma­ty­tum jų vei­dus.

Ypač di­džiuo­ja­mės bu­vę auk­lė­to­jo K. Ber­sė­no mo­ki­niai. Tai vie­nas iš iš­ki­liau­sių ma­no ir dau­ge­lio ki­tų mo­ky­to­jų – kuk­lus, la­bai šil­tas, ko­ky­bės ir są­ži­nės ma­tas, ku­riuo ga­lė­jai ti­kė­ti ir pa­si­ti­kė­ti. Jis da­rė di­de­lę įta­ką tie­siog bū­da­mas ša­lia šven­čiant gy­ve­ni­mą. Kad daug mū­sų ta­po mo­ky­to­jais, di­džiau­sias jo nuo­pel­nas. Pa­van­de­nės že­mė­je pa­si­li­ko am­žiams, kur mė­go miš­kus ir eže­rus, toks pla­tus ho­ri­zon­tas, kad ir su­si­trau­kęs iki ant­ka­pio ak­mens.

Ir dar…

Dau­ge­lis mo­ky­to­jų šių die­nų ne­su­lau­kė, pa­si­trau­kė į ki­tą lai­ką.

Pa­van­de­nės že­mė – diev­kal­nių, eže­rų ir mė­ly­no dan­gaus kraš­tas. Išau­gi­no daug ku­ni­gų, su dau­ge­liu jų te­ko su­si­tik­ti. Vi­sa dėl švie­saus ir dva­sin­go ku­ni­go Juo­za­po Bu­kaus­ko su­kur­tos dva­si­nės erd­vės ir lai­ko. Ir jis my­lė­da­mas šio kraš­to žmo­nes am­žiams li­ko baž­ny­čios šven­to­riu­je.

Ir iš­ki­liau­sia tarp šim­tų Pa­van­de­nės mo­ki­nių švie­čia ra­šy­to­jos, poe­tės, aka­de­mi­kės Vik­to­ri­jos Dau­jo­ty­tės žvaigž­dė. Su Viktorija te­ko daug kar­tų su­si­tik­ti, dau­ge­lį jos kny­gų per­skai­ty­ti ir pa­puoš­tas au­tog­ra­fais tu­rė­ti jas sa­vo bib­lio­te­ko­je.

At­sis­vei­kin­da­mi pa­lin­kė­jo­me vie­nas ki­tam dar kar­tą su­si­tik­ti. Praei­tis tu­ri tik vie­ną liūd­nu­mą, kad ji nie­ka­da ne­sug­rįž­ta. Tai ir yra jos pa­slap­tis. Gal taip ir te­bū­nie.

Jo­nas PET­RAUS­KAS