Darbo yra
„Telšių šuniukų namai“ šiuo metu išgyvena gana intensyvų laikotarpį. Atsiskyrus kačiukams, kurie dabar jau turi savo namus Lieplaukėje, tenka kurti prieglaudą iš naujo laikantis visų Maisto ir veterinarijos tarnybos nurodytų reikalavimų.
Apsilankiusi valdininkų komisija pateikė visą krūvą nurodymų. Kaip juos įgyvendinti ir iš kur gauti darbams lėšų – savanorių reikalas. Reikia praplatinti narvus – jie, pasirodo, keliolika centimetrų per maži, sutvarkyti ir įrengti šunims patalpą, kurią paliko kačiukai, reikia atskiros patalpos sergantiems šunims… Ir t. t., ir t. t.
Valdininkams kas? Surašė raštą, nurodė terminus ir pasakė, kad, neįgyvendinus reikalavimų, šuniukų namų Telšiuose nebeliks. Tad savanoriams, be įprastinės kasdienės keturkojų bičiulių priežiūros, tenka dirbti daugybę papildomų darbų. Jie dažo, krausto, veža, neša ir dar rūpinasi prieglaudos globotiniais. Smagu, kad atsirado nemažai gerų žmonių, kurie paaukoja pinigų, nuperka statybinių medžiagų, kartais patys ateina padėti.
Dvi merginos
Tai Goda Bagdonavičiūtė ir Ligita Raudytė. Jos paskambino „Telšių šuniukų namų“ vadovei Robertai Šliogerytei dar birželio mėnesį ir pareiškė norą, kad nori nutapyti ant sienų keletą šunų.
Merginos – buvusios Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos moksleivės. Visus ketverius gimnazijos metus jos nuoširdžiai savanoriavo globodamos mūsų mažuosius brolius. Abi pasirinko studijas Klaipėdoje. Ligita šiemet baigė burnos higienos studijas, Godai dar vienerius metus reikės studijuoti radiologiją.
Teko palaukti porą mėnesių, kol sienos buvo išdažytos, dažai išdžiūvo, ir tada merginos dvi dienas davė laisvę savo kūrybinei fantazijai bei darbavosi „Telšių šuniukų namuose“. Į dailininkes pretenduoja Goda. Su daile draugauja nuo darželio, kiek save atsimena, piešia pieštukais ant popieriaus, aliejiniais dažais ant drobės, dabar dar ir gimsta kompiuterinės grafikos darbai. Dažniausiai jos darbai būna nespalvoti, kuriuose vyrauja žmogaus kūno fragmentai, mėgsta piešti portretus. Bet šunis piešti Godai buvo pirmas kartas. Norėjosi nupiešti linksmus, nuotaikingus šunis, nes žmonės, atėję į prieglaudą, jautriai reaguoja į keturkojus, atsidūrusius tokioje situacijoje, ne vienas nubraukia ašarą, išgyvena jų istorijas.
Godai ir Ligitai norėjosi sukurti linksmesnę ir spalvingesnę nuotaiką, ką merginos sėkmingai ir padarė. Ligita uoliai vykdė Godos nurodymus, spalvino, ir jai spalvinimo procesas buvo savotiška meditacija ir nauja patirtis. Ligita labiau laiko save muzikos žmogumi, grojo klavišiniais instrumentais, vis svajoja išmokti skambinti gitara.
Abi merginos buvo klasės draugės Vincento Borisevičiaus gimnazijoje, visada grįžusios į Žemaitijos sostinę stengiasi aplankyti keturkojus draugus, na, o šiemet grįžo į „Telšių šuniukų namus“ su spalvomis ir nuotaika, kuri skaidrins vakarus ne tik savanoriams, bet ir globotiniams. Ypač rudens ir žiemos vakarais, kai reiks kūrenti „pečiuką“ ir nesinorės lįsti į darganą…
Elė KAKANAUSKIENĖ