Vem­bū­tų pi­lia­kal­nį že­mai­čiai šva­ri­na kas­met

Kaip vi­sa­da, to­je pa­čio­je vie­to­je, Vem­bū­tų pi­lia­kal­nio te­ri­to­ri­jo­je, tuo pa­čiu lai­ku, per­si­ri­tus rugp­jū­čiui per Žo­li­nę, ne­kei­čiant tra­di­ci­jų, tal­kos ei­gos, že­mai­čiai, pa­si­puo­šę že­mai­tiš­kais ak­cen­tais, su­va­žia­vo į Di­džią­ją že­mai­čių tal­ką. Ir šne­ka, ne­rei­kia nė pa­sa­ko­ti, ži­no­ma, bu­vo gim­to­ji – že­mai­čių.

Di­džio­sios že­mai­čių tal­kos or­ga­ni­za­to­riai: Že­mai­ti­jos sau­go­mų te­ri­to­ri­jų di­rek­ci­jos Var­nių re­gio­ni­nio par­ko gru­pė, Var­nių se­niū­ni­ja, Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja.

Kaip kal­bė­jo tal­ki­nin­kai, sma­gu, kad su di­džią­ja da­li­mi at­vy­ku­sių­jų su­si­tin­ka įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, skir­tuo­se že­mai­tiš­kai kul­tū­rai pro­pa­guo­ti, to­dėl vyks­tant į tal­ką jau ly­dė­jo ge­ras jaus­mas – ti­kė­ji­mas, kad tal­ko­je bū­ti­nai vėl su­si­tiks. Tai ir įvy­ko.

Nors ren­gi­nio kvie­ti­me ra­šy­ta, kad tal­ka ski­ria­ma Že­mai­čių raš­to me­tams, ta­čiau ra­šy­ti tą­dien ne­rei­kė­jo – vi­si stvė­rė at­si­vež­tus įran­kius ir sku­bė­jo dirb­ti.

Tur­būt nė vie­nos tal­kos ne­pra­lei­dęs il­ga­me­tis Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos va­das Sta­sys Kas­pa­ra­vi­čius pri­mi­nė is­to­ri­nius Vem­bū­tų pi­lia­kal­nio įvy­kius, Klai­pė­dos „Že­mai­čių al­kie­riaus“ va­do­vė Ja­ni­na Zvon­ku­vie­nė ne tik spė­jo tal­ki­nin­kau­ti, bet ir sprag­sė­jo fo­toa­pa­ra­tu.

Kai sma­gi kom­pa­ni­ja, tai ir dar­bas ne­tru­ko pa­si­ma­ty­ti: į prie­ka­bas bu­vo su­krau­tos iš­kirs­tos ša­kos, pra­švie­sė­jo pi­lia­kal­nio šlai­tai.

O Var­nių re­gio­ni­nio par­ko kul­tū­ro­lo­gas Li­nas Šed­vi­las, ma­tyt, vi­sai po tal­kos ne­pa­var­go – stvė­rė at­si­neš­tą ar­mo­ni­ką, iš­ri­kia­vo šo­kė­jus… Ech, tie že­mai­čiai!

Bū­rį praal­ku­sių tal­ki­nin­kų or­ga­ni­za­to­riai tra­di­ciš­kai pa­vai­ši­no karš­ta ko­še. Kiek pail­sė­ję ir pa­bend­ra­vę at­si­svei­ki­no: iki ki­tų me­tų vėl čia pat!

Po dar­bų mū­sų kraš­tie­tė J. Zvon­ku­vie­nė džiau­gė­si: „Bo­va gra­ži, drau­gėš­ka, links­ma, nu­šir­di, kle­gon­ti že­mai­tiu tal­ka. Šva­rė­nuom pīlė­mu šuo­nus… Puo tal­kuos bo­va ska­niuos kuo­šės. Vuo ton kuo­šė fei­ne sok­ra­tiem pa­tal­ki be­šuok­da­mė. Vės­kas bo­va poikē. Vei­zie­kėt, kap Lėns Šed­vėls ar­muo­nin­ka plieš… Ons tuos tal­kuos vėr­šiau­sis. Bo­va daug fei­niūn žmuo­niūn… “

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ inf.