Rugpjūčio 10 d., šeštadienį, 21.30 val. istorinę Pauliaus Lindenau laivų statyklą Klaipėdos festivalio metu užlies muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la luna“, kuriame susipins geriausi crossover žanro hitai iš žymios britų dainininkės Sarah’os Brightman repertuaro ir populiarioji klasikinė muzika.
Muzikinę programą su KVMT simfoniniu orkestru, solistais, pritariančiaisiais choro vokalistais ir baleto šokėjais rengia jau bene dešimtmetį su šiuo teatru glaudžiai bendradarbiaujantis kviestinis dirigentas Martynas Staškus. Mėnulio deivių vaidmenis jame atliks KVMT scenoje ryškiai spindinčios, publikos bei kritikų liaupses už plataus diapazono vaidmenis nuolat pelnančios solistės Rita Petrauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė, o jų aistras kurstys ne mažiau ryškiu talentu apdovanotas, tiek operos, tiek populiariosios muzikos gerbėjams gerai pažįstamas tenoras Merūnas Vitulskis.
Keletas klausimų nekantriai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamo festivalio laukiančiam solistui Merūnui Vitulskiui, kuris publiką pritraukia ne tik savo įspūdingu tenoro balsu, bet ir atvirumu.
Ar pirmą kartą dainuosite Klaipėdos festivalyje?
Klaipėdos festivalyje dainuosiu pirmą kartą, tačiau man teko kelis kartus dainuoti Jūros šventės renginiuose.
Su kokia nuotaika atvykstate?
Su pačia geriausia. Su didele atsakomybe. Noriu reprezentuoti šį festivalį taip, kaip jis to vertas. Juk tai aukščiausio meninio lygio reginys ant marių kranto. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras su R. Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ festivalio kartelę iškėlė taip aukštai, kad norisi jos nenuleisti. Publikos laukia muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la luna“ su puikiais solistais, orkestru, maestro Martynu Staškumi, o tai kiekvieną jo dalyvį verčia pasitempti.
Esate labai užimtas, daug dainuojate užsienyje. Kaip pavyko suderinti savo darbų grafiką ir rasti laiko Klaipėdos festivaliui?
Su žmonos pagalba, savo darbų grafiką stengiuosi koreguoti taip, kad suspėčiau visur. Žinoma, šeima buvo ir liks svarbiausia mano darbų sąraše (juokiasi). Ruošiuosi naujiems vaidmenims. Dar svarstau kur dainuosiu užsienyje, nes vieni spektakliai reikalauja ilgesnio pasiruošimo, kiti – trumpesnio. Noriu savo išvykimu nenuskriausti vaikų, nes dabar pats gražiausias laikas, kai tėvų pamokymus jie dar noriai priima… Jiems labai reikia ryšio su tėvais. Dainavimas ar kita specialybė gali greitai pasikeisti. Kartais likimas mus nuveda ten, kur visai nesitikime. O vaikai liks man svarbūs visą gyvenimą. Į juos ir noriu investuoti kuo daugiau savo laiko. Klaipėdos festivalis idealus, nes vyksta Lietuvoje, pajūryje. Repeticijos vyks tris-keturias dienas, tad juos galiu pasiimti kartu bei savo darbą ir laisvalaikį suderinti su šeima.
Kokius kūrinius atliksite muzikos, šviesų ir istorijų šou „A la luna“?
Dainą „Caruso“ (muzika ir eilės – Lucio Dalla), Kalafo ariją „Niekas nemiega“ (Nessun dorma) iš Giacomo Puccini operos „Turandot“ ir kt. Beje, „Niekas nemiega“ man labai tinka, nes aš esu pelėda, kuri mėgsta dirbti, veikti naktį. Dažniausiai taip jau būna, kad solistai neturintys vaikų miega kone iki vidurdienio, o vakarais ar naktimis prasideda jų gyvenimas: koncertai, susitikimai. Vaikai mano gyvenimo ritmą pakoreguoja, bet man toks gyvenimo būdas tinka.
Kalafo arija „Niekas nemiega“ – visų tenorų, taip pat ir mano, vizitinė kortelė. Šią ariją dainavau labai daug kartų. Greičiausiai Lietuvoje nebeliko simfoninio ar pučiamųjų instrumentų orkestro, su kuriuo neteko atlikti šio kūrinio, o su kai kuriais – ir keletą kartų. Kalafo ariją „Niekas nemiega“ dažnai dainuoju ir užsienyje.
„A la lunos“ publika išgirs ir mano kartu su R. Petrauskaite atliekamus kūrinius, ištraukas iš miuziklų, kurių seniai neteko dainuoti. Man patinka dainuoti lengvesnę muziką. Leisiu sau kitaip nei atliekant klasikos kūrinius kvėpuoti, formuoti garsą. Ši muzika leidžia pajusti didesnį ryšį su publika: esi tarsi arčiau žmonių, o tai abipusiai svarbu.
Spėju, kad prie jūsų populiarumo prisideda ir santykis su publika, nuoširdumas?
Aš manau, kad tai ne nuoširdumas, o natūralumas. Aš ne doleris, kad visiems patikčiau, kaip sako Dž. Butkutė. Tėvai mane taip išauklėjo: su žmonėmis elkis taip, kaip pats to norėtum. Niekad nelipau per galvas, niekada į žmones nežiūrėjau iš aukšto, padėjau ir padedu kam tik galiu… Su kolegomis, po daug metų trunkančios pažinties, bendrauju lyg su antra šeima. Nieko perdėtai nevaidinu tiek scenoje, tiek užkulisiuose… Per daug metų, kaip viešas žmogus, esu išnagrinėtas iki kaulelių… Stengiuosi nevaikščioti su kauke. Kad mano vaikams nei dabar, nei ateityje nebūtų gėda. Mano žmona turi didelę prabangą būti savimi, dėl to net nukenčia.
Linkėjimas publikai, kurios taip laukiame šviesų ir istorijų šou „A la luna“.
Tokie reginiai, ypač ant marių kranto, lyg reabilitacija. Tai būtinas tiek klaipėdiečių, tiek miesto svečių vakaro akcentas. Juk ne veltui muzikos garsai skamba įvairiais mūsų gyvenimo momentais. Muzikos niekada nebūna per daug! Ateikite. Visų labai laukiu.
Savo koncertuose stengiuosi muzika prakalbinti net didžiausią reginio surūgėlį, skeptiką. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kai iki koncerto pabaigos man pavyksta pasiekti, jog nusiminęs žmogus ima šypsotis.
O kur dar Klaipėdos festivalio ypatinga vieta: jodu prisodrintas marių oras, vakaro gaiva, besišypsantis mėnulis… Visa tai žada nepamirštamas akimirkas tiek atlikėjams, tiek publikai. Būtinai susitikime!
Žaneta Skersytė
Loading ...
