SOS: už­puo­lė kark­va­ba­liai

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ re­dak­ci­ją pa­sie­kė mo­ters iš Kau­na­ta­vos laiš­kas. So­dy­bą čia tu­rin­ti sen­jo­rė ra­šė, jog ne­be­ži­nan­ti, ką da­ry­ti – jos val­das tie­siog už­puo­lė di­de­li va­ba­lai – kark­va­ba­liai. Se­niau jų pa­si­tai­ky­da­vo vie­nas ki­tas ir net sma­gu bū­da­vę to­kį su­tik­ti lė­tai rėp­li­nė­jan­tį po val­das, ta­čiau šiais me­tais pri­si­vei­sė tiek daug, kad pa­si­da­rė ne­be­jau­ku. Že­mė­je pil­na jų ler­vų, žo­lė­je knibž­da, ąžuo­lų la­pus bai­gia nu­grauž­ti, len­da į lys­ves po braš­kė­mis, o kar­tą, kai pa­pur­tė laz­dy­no me­dį, pa­si­py­lė va­ba­lų kru­ša…

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Kark­va­ba­lių gau­sa

So­cia­li­niuo­se tink­luo­se pa­klau­sė­me „Tel­šių ŽI­NIŲ“ skai­ty­to­jų, ar jų val­do­se pa­si­tai­ko kark­va­ba­lių. Pa­si­ro­do, jog mi­nė­to­ji mo­te­ris ne vie­na ken­čia nuo šių ma­siš­kai už­plū­du­sių va­ba­lų. Ko­ne 900 skai­ty­to­jų pa­spau­dė už­klau­sos myg­tu­ką „Taip“, pa­tvir­tin­da­mi, jog jų val­do­se pil­na kark­va­ba­lių, o 97 iš ap­klaus­tų­jų nu­ro­dė jų ne­su­tin­kan­tys.

Štai Ing­ri­da, apie sep­ty­nio­li­ka me­tų gy­ve­nan­ti Tel­šių ra­jo­ne, Krėpš­tuo­se, tvir­ti­no nie­ka­da ne­ma­čiu­si, kad šių va­ba­lų bū­tų tiek gau­siai ir kad jie taip ry­tų ąžuo­lų la­pus.
Le­va­ni­das ra­šė, jog kark­va­ba­lių ler­vos grau­žia braš­kių šak­nis ir dėl šios prie­žas­ties jos žū­va.

Ig­nas tei­gė pa­ste­bė­jęs, jog šių va­ba­lų pil­nas mū­sų mies­tas. Tuo įsi­ti­ki­no­me ir mes. Kar­tą ke­liau­da­mi pro Tel­šių mies­to se­niū­ni­ją re­gė­jo­me, jog ant že­mės esan­tys švies­tu­vai tie­siog ap­gul­ti kark­va­ba­lių.

Pa­gau­sė­ji­mas kas 3–4 me­tai

Vieš­vė­niš­kis van­dens le­li­jų ir aly­vų ko­lek­ci­nin­kas Vi­lius Kai­rys, pui­kiai pa­žįs­tan­tis vi­sus au­ga­lus ir va­ba­lus, sa­kė, jog kark­va­ba­lių ler­vos vys­to­si 3–4 me­tus že­mė­je. Tai iš prin­ci­po tas pa­gau­sė­ji­mas ir bū­na kas 4–5 me­tus. Vi­liaus tei­gi­mu, va­ba­lai ne­la­bai ko­kią ža­lą da­ro, pro­ble­ma ta, kad jų ler­vų yra la­bai daug.

Lie­tu­vos zoo­lo­gi­jos so­do Eg­zo­ta­riu­mo sky­riaus gy­vū­nų prie­žiū­ros spe­cia­lis­tas Klai­das Mi­kė­nas pa­sa­ko­jo, jog pa­pras­ta­sis gram­buo­lys (Me­lo­lont­ha me­lo­lont­ha), liau­diš­kai dar va­di­na­mas kark­va­ba­liu, pla­čiai Eu­ro­pos že­my­ne pa­pli­tu­si rū­šis. Suau­gė­liai skrai­do gegužės–birželio mė­ne­siais vė­lai va­ka­re. Min­ta įvai­rių me­džių la­pais, iš­skir­ti­nai mėgs­ta jau­nus ąžuo­lo la­pus. Pa­te­lės kiau­ši­nė­lius de­da į dir­vo­že­mį, prie au­ga­lų šak­nų. Bū­tent au­ga­lų šak­ni­mis ir min­ta iš kiau­ši­nė­lių iš­si­ri­tu­sios ler­vos. Dėl il­go vys­ty­mo­si cik­lo – ler­vos dir­vo­je gy­ve­na 3–4 me­tus, su­bren­du­sios virs­ta lė­liu­kė­mis ir tik po to suau­gu­siais va­ba­lais – kas ke­le­tą me­tų pa­si­tai­ko žy­mus suau­gu­sių va­ba­lų po­pu­lia­ci­jos šuo­lis.

K. Mi­kė­nas ra­mi­na žmo­nės ir tei­gia, jog dėl ąžuo­lų ne­rei­kė­tų jiems jau­din­tis, ka­dan­gi va­ba­lai yra trum­paam­žiai ir per se­zo­ną ap­grauž­ti ąžuo­lai spė­ja at­siau­gin­ti nau­jus la­pus. Į mū­sų klau­si­mą „Kaip iš­pra­šy­ti šiuos va­ba­lus iš sa­vo val­dų?“ spe­cia­lis­tas at­sa­kė: „Žmo­gus daž­nai už­mirš­ta, jog jis yra to­kia pat gam­tos da­lis kaip ir bet koks ki­tas gy­vas pa­da­ras ir kaip jis pa­ts jaus­tų­si, jei jį kas no­rė­tų iš­pra­šy­ti…“