Kalbininkas J. Pikčilingis, apibūdindamas mūsų grožinės literatūros tėvo Kristijono Donelaičio kūrybos reikšmę, yra pasakęs, kad poema „Metai“ yra pilis, kurią poetas pastatė iš savo krašto, Prūsų Lietuvos, lietuvių kalbos žodžių. Ta pilis amžina, stipresnė už mūro tvirtovę. Iš tiesų – neliko Mažosios Lietuvos, neliko mažlietuvių, to krašto žemė nebegali kalbėti net savo vietų vardais – nuostabioji Romintės giria virto Krasnoliesje, Romintės upelis – rieka Krasnaja, pats K. Donelaičio Tolminkiemis – Čystais Prudais, o mes vis grįžtame ir grįžtame prie nemirtingosios poemos. Žavimės jos autoriaus sugebėjimu matyti, girdėti ir perduoti mums margąjį Dievo pasaulį, keliantį tiek įvairiausių minčių ir jausmų. Svarbiausia – jis daro mus stipresnius, moko orumo, savigarbos, nes tų, kurie negerbia savęs, negerbia ir kiti. Tikriausiai K. Donelaičio dėka lietuvių literatūra visais laikais gyveno ir gyvena mūsų mažos tautos dideliais rūpesčiais – kaip išlikti, kaip išsaugoti savo tapatumą kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų.
Su tokiomis ir panašiomis mintimis Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokytojos lituanistės ir sumanė paskirti K. Donelaičio „Metų“ skaitymams visą savaitę, suplanavusios ją pagal poemos dalis. Klausytojus viliojo į renginį iš anksto prie aktų salės durų atsiradęs įspūdingas skelbimas. Gimnazijos muziejuje surengta kukli ekspozicija „Kristijonui Donelaičiui – 300“.
Su gyvais „Pavasario linksmybių“ gamtovaizdžiais, jų giliosiomis prasmėmis, su ryškiausiais poemos veikėjais supažindino mokytojos A. Vasiliauskienės mokiniai. Pagrindinio „Metų“ veikėjo Pričkaus sveikinimu lietuviams būrams, sulaukus vasaros, savo programą iš „Vasaros darbų“ pradėjo mokytojos R. Poškutės šeštokai. Į šios poemos dalies gelmes – dinamiškus darbo vaizdus, karštus veikėjų ginčus su išmintingais pamokymais – klausytojus panardino trečiokai gimnazistai. Mokytojos R. Baginskienės skaitovams teko pristatyti „Rudenio gėrybes“: meistriškai sukurtą liūdno rudens peizažą, dosniojo Krizo dukters vestuves su įspūdingu pasirengimu joms, triukšmingu pasilinksminimu, atvirais kaimynų išsipasakojimais, pabarimais tiems, kurie daro gėdą doriems lietuvininkams. Savaitę užbaigė mokytojos N. Vaišnorienės mokiniai, labai rimtai ir išsamiai pristatę „Žiemos rūpesčius“, poemos finalą. Skaitovai stengėsi, kad klausytojai pajustų, kaip plačiai ir iškilmingai skamba paskutinieji šios didelės simfonijos – poemos „Metai“ – akordai. Be abejo, gimnazistus įkvėpė ir tai, kad į jų gretas stojo ir pati mokytoja, nė kiek nenusileidusi savo geriausiems skaitovams.
Tiems, kas dalyvavo K. Donelaičio skaitymuose ir atidžiai stebėjo bei klausėsi, turėjo įkristi į širdį pagrindinės poeto idėjos: elkis kaip nuoširdus krikščionis, gerai dirbk ir džiaukis gyvenimu, nes „veikiai nudyla žmogiškos dienelės“, būk savimi, apribok savo norus, būk saikingas ir valgydamas, ir linksmindamasis, mokykis iš gamtos, gerai išmok savo gimtąją kalbą – tai būtina kiekvienam doram lietuviui.
Loading ...
