Pavasarį, kaip ir kiekvienais metais, daug žemės ir miško savininkų bei valdytojų veisė ar atkūrė miškus valdomoje žemėje. Kultūriniu būdu pasodintas miškas paprastai vadinamas miško želdiniais. Pasodinus mišką svarbu jį tinkamai prižiūrėti ir užtikrinti jo apsaugą. Kaip tai daryti, pataria Valstybinės miškų tarnybos vyriausiasis patarėjas Miškotyros mokslų daktaras Ričardas Beniušis.
Kitu atveju investuoti pinigai ir sugaištas laikas sodmenų įsigijimui, mišku apsodinamo ploto paruošimui, pačių medelių pasodinimui gali nueiti perniek ir norimas rezultatas – sveikas ir našus suplanuotos rūšinės sudėties medynas – bus nepasiektas. Be to, gali tekti žuvusių medelių vietoje pasodinti naujus, o tai – vėl papildomos finansinės išlaidos ir laiko sąnaudos. Trumpai apžvelgsime keletą priemonių, kurios padės tinkamai puoselėti pasodintą mišką, kol jo medeliai susivers lajomis ir pasieks jaunuolyno amžių.
Pasodintą mišką reikia stebėti
Gali susidaryti nuomonė, kad svarbiausia – pasodinti mišką, o jis jau pats žinos, kaip jam augti. Tačiau ši nuomonė yra klaidinga. Miško augimas priklauso nuo aplinkos sąlygų ir veiksnių. Dalį jų gali nulemti ar įtakoti miško sodintojas, laiku pritaikantis reikiamas miško priežiūros priemones. Tam, kad priemonės būtų pritaikomos laiku, tenka vykdyti pasodinto miško augimo stebėseną.
Nemažai žemės ir miško savininkų negyvena šalia nuosavybės valdomų žemės plotų, kuriuose buvo pasodintas miškas. Dažniausiai pasodintas miškas yra už kelių dešimčių ar net šimtų kilometrų ir kiekvieną savaitę jo neapžiūrėsi. Tačiau, pasodinto miško stebėsenai, priklausomai nuo miško augimo ir einamųjų metų klimatinių sąlygų, reikėtų planuoti mažiausiai 3-4 vizitus. Žinoma, pasodinto miško stebėsenai galima pasitelkti ir vaizdo kameras, miško priežiūros paslaugas teikiančias įmones ar vietoje gyvenančius giminaičius arba draugiškus vietos gyventojus. Stebėsena leidžia ateiti į pagalbą pasodintam miškui kai jam tos pagalbos labiausiai reikia.
Žolių ir krūmų keliamas pavojus
Pasodinti miško medeliai turi deramai „prigyti“ pasodintoje vietoje. Jiems būtina užtikrinti optimalias sąlygas šaknų sistemos ir lajos vystymuisi. Tam jie turi gauti pakankamai drėgmės, maisto medžiagų ir šviesos. Todėl, prižiūrint pasodinto miško želdinius, būtina kovoti su medelius stelbiančiomis žolėmis ir krūmais. Dažniausiai žolės ir krūmai apie pasodintus medelius šalinami mechaninėmis priemonėmis, naudojant kauptuką, dalgį, kardą, mechanines žoliapjoves ir krūmapjoves. Žolę apie medelius galima ir sumindžioti. Svarbiausia, kad žolės ir krūmai būtų pašalinti 0,5 X 0,5 aikštelėmis aplink medelius. Galima naudoti ir cheminius preparatus (herbicidus, arboricidus), tačiau jų naudojimas yra brangus, aplinkosauginių ribojimų turintis, atitinkamų kompetencijų reikalaujantis kovos su piktžolėmis ir krūmais būdas.
Reikia pažymėti, kad kova su piktžolių ir krūmų stelbimu yra nuolatinis, ne vienus metus trunkantis darbas. Ši priemonė, priklausomai nuo dirvožemio sąlygų, taikytina 2-4 kartus per metus ir tęsiama kasmet, kol pasodinti miško medeliai išaugs tiek, kad žolės, pasiekusios savo maksimalų aukštį, bei krūmai nepajėgs jų užgožti.
Grybų ir vabzdžių keliamas pavojus
Į šakninės pinties ir grambuolių lervų keliamą pavojų medžių sodinukams jau turėjo būti atsižvelgta prieš sodinant mišką ne miško žemėje. Ne miško žemėje šakninė pintis dėl menkos konkurencijos su kitų grybų rūšimis lengvai įsiskverbia į pasodintų medžių šaknis, juose sukelia puvinį, silpnina medžių augimą, sukelia jų žūtį. Ypač šakninė pintis pavojinga spygliuočiams. Todėl, veisiant mišką ne miško žemėje, rekomenduojama rinktis lapuočių medžių rūšis.
Grambuolių lervos maitinasi augalų šaknimis, todėl pasodintiems medeliams kyla pavojus netekti šaknų ir žūti. Metai prieš planuojamą miško įveisimą ne miško žemėje, pageidautina ištirti dirvos užkrėstumą grambuolio lervomis. Užkrėstą šiomis lervomis dirvą rekomenduojama vidurvasaryje giliai suarti, taip paruošiant dirvą miško sodinimui kitų metų pavasarį. Nes vasarą į žemės paviršių išverstos grambuolio lervos tampa paukščių ir smulkiųjų žinduolių (pelėnų, kurmių) maistu, o žiemą sušąla. Siekiant išvengti grambuolių lervų daromos žalos, prieš sodinimą sodinukų šaknis galima apdoroti specialiais cheminiais preparatais.
Dar vienas pavojingas miško želdinių kenkėjas yra straubliukas. Lietuvoje sutinkamos trys straubliukų rūšys: didysis pušinis, mažasis pušinis ir eglinis. Labiausiai paplitęs ir pavojingiausias yra didysis pušinis straubliukas. Šį straubliuką pritraukia iškirstos medienos kvapas, todėl šis kenkėjas dažniausiai renkasi pirmų ir antrų metų kirtavietes ir kelia pavojų čia pasodintiems spygliuočių želdiniams. Ne miško žemėje įveistam miškui straubliukas menkai pavojingas, nes šios teritorijos kenkėjui yra nepatrauklios.
Straubliukų vabzdžiai suaugėliai minta medžių pumpurais, spygliais ir žieve. Pasodinti spygliuočių sodinukai žūsta, kai šis kenkėjas priekelminėje dalyje nugraužia žievę per visą stiebo perimetrą padarydamas žiedo formos žaizdą. Retais atvejais straubliukas gali pažeisti ir lapuočių sodinukus.
Apsisaugant nuo straubliuko daromos žalos, prieš sodinant mišką kirtavietėje esančius šviežius kelmus verta apdoroti insekticidais, o spygliuočių medžių sodinukus prieš sodinimą apdoroti insekticidais ar specialiais preparatais, kurie ant sodinuko stiebelio žievės sudaro ilgalaikę elastingą polimerinę dangą. Iš mechaninių apsaugos priemonių taikomas 40 cm gylio duobelių-gaudyklių kasimas, jas išdėstant kas 10 m miško želdinių plote.
Žvėrių keliamas pavojus
Vieną iš didžiausių pavojų pasodinto miško želdiniams kelia elniniai žvėrys, kuriems pasodinti miško želdiniai gali tapti papildomu maisto šaltiniu. Žvėrys nulaupo pasodintų medelių žievę, nugraužia viršūninius ūglius. Dėl to dalis medelių žūva, o išlikę šakojasi, formuoja prastos kokybės stiebus, per žaizdas užsikrečia puvinius sukeliančiomis ligomis.
Efektyviausia priemonė, pasodintą mišką sauganti nuo elninių žvėrių daromos žalos, yra tvora. Žinoma, jos įrengimas yra brangus, tačiau tai yra ilgalaikė ir patikima apsaugos priemonė. Be to, reikia prisiminti, kad, veisiant mišką ne miško žemėje, valstybė teikia paramą tvoros įrengimui.
Tvora turėtų būti statoma ne žemesnė nei 2 metrų aukščio. Jos kuolai gaminami iš spygliuočių ar kietųjų lapuočių medienos. Tvoroje įrengiami tvirti sandariai uždaromi vartai.
Tvoros būklę privaloma nuolat prižiūrėti, laiku remontuoti, kad į aptvertą teritoriją nepatektų elniniai žvėrys.
Pasodintus miško želdinius galima saugoti ir individualiomis medžių apsaugos priemonėmis Tai įvairių medžiagų gaubtai ir spiralės, tam tikrą laiką saugantys medžių kamienus nuo nulaupymo. Svarbu, kad šios apsaugos priemonės nežalotų medžių ir leistų jiems laisvai augti. Šių priemonių naudojimas reikalauja nemažai finansinių investicijų jų įsigijimui bei laiko sąnaudų jų uždėjimui ir nuėmimui. Todėl paprastai šios priemonės naudojamos vertingiausių medžių rūšių (pavyzdžiui, ąžuolų, liepų) apsaugai.
Taip pat, apsaugai nuo elninių žvėrių naudojamos žvėris atbaidančios medžiagos – repelentai. Jais yra tepami viršūniniai pasodintų medelių pumpurai, taip juos apsaugant nuo nugraužimo. Medeliai repelentais tepami rudens pradžioje, esant sausam orui. Jų poveikis išlieka ištisus metusā
Gaisrų ir užtvindymo pavojus
Pasodinus mišką, jį būtina saugoti ir nuo gaisro pavojaus. Ypač tai aktualu sausose augavietėse. Paprastai pasodinti želdiniai apjuosiami mineralizuotomis juostomis, kurios apsaugo nuo žemutinių gaisrų, kurie gali kilti pavasarį užsidegus pernykštei sausai žolei ar sausrų metu užsidegus miško paklotei.
Žemose reljefo vietose pasodinus mišką, reikia įvertinti užtvindymo riziką dėl kritulių (lietaus, sniego) gausos. Būtina įrengti keletą sausinimo griovių, kurie užtikrintų perteklinio kritulių vandens pašalinimą ir apsaugotų miško želdinius nuo užmirkimo. Drėgmės perteklius ne tik stabdo medelių vystymąsi, bet gali būti ir pražūtingas kai kurioms medžių rūšims.
Valstybinės miškų tarnybos inf.
Loading ...
