Tel­šiš­kis Ed­mun­das Jab­lons­kis de­biu­tuo­ja su nau­ja ro­ko gru­pe „Skelf­ra­me“

Tel­šiš­kio Ed­mun­do Jab­lons­kio ro­ko gru­pė „Skelf­ra­me“ – nau­jie­na Lie­tu­vos mu­zi­kos pa­dan­gė­je. Ed­mun­das, įkvėp­tas nau­jų vė­jų ir per­mai­nų, įkū­rė nau­ją gru­pę su vi­sai ki­to­kiu skam­be­siu bei ne­tru­kus ruo­šia­si pri­sta­ty­ti ir pir­mą­jį kū­ri­nį.
Ge­rai ži­no­mo at­li­kė­jo Kęs­tu­čio Jab­lons­kio sū­nus Ed­mun­das at­vi­rai da­li­ja­si sa­vo min­ti­mis, kaip gi­mė nau­jas pro­jek­tas.

– Kaip ki­lo min­tis įkur­ti mu­zi­kos gru­pę? Ko­kio bū­tent sti­liaus mu­zi­ką gro­si­te? Ir kaip gru­pė va­din­sis?

– Vi­sa­da no­rė­jau įkur­ti sa­vo ro­ko gru­pę, ku­ri bū­tų įdo­mi pa­sau­liui ir man as­me­niš­kai. Mu­zi­kos sti­lius – tai al­ter­na­ty­vu­sis ro­kas, pro­gre­sy­vu­sis ro­kas, kos­mo­so ro­kas, sun­ku­sis ro­kas, me­no ro­kas, elekt­ro­ni­kos ro­kas. O gru­pė va­din­sis „Skelf­ra­me“.

– Ko­dėl bū­tent toks pa­va­di­ni­mas? Ką jis sim­bo­li­zuo­ja?

– Gal­vo­jau, koks la­biau­siai tik­tų pa­va­di­ni­mas, kad jis bū­tų su­sie­tas su is­to­ri­jos kū­ri­mu ir elekt­ro­ni­ka. „Skelf­ra­me“ reiš­kia is­to­ri­jos šak­nis. Kau­lai, kor­pu­sas, griau­čiai ir t. t. Nes kiek­vie­na is­to­ri­ja tu­ri sa­vo „kau­lus“, kaip pra­si­dė­jo ir kaip ji bai­gė­si. Ir, at­vi­rai sa­kant, man pa­tin­ka dai­nos, ku­rios pa­sa­ko­ja is­to­ri­ją, ku­rias rei­kia ana­li­zuo­ti skai­tant dai­nos teks­tą.

– Ar ku­ria­te sa­vo dai­nas, ar per­dai­nuo­si­te ki­tų gru­pių kū­ri­nius?

– Šiuo me­tu esu su­kū­ręs 11 dai­nų. Ar per­dai­nuo­si­me ki­tų gru­pių dai­nas, pri­klau­sys nuo to, ko­kia tuo­met bus nuo­tai­ka. Jei­gu gro­ti ko­kį „ko­ve­rį“ gy­vai, tai, aiš­ku, gal ko­kį vie­ną ar du, ko­dėl gi ne.

– Kaip ap­skri­tai se­ka­si mu­zi­ki­nė veik­la? Dau­gu­ma ži­no, jog bu­vo­te gru­pės „Lit­roll“ na­rys, bet jos ne­be­li­ko. Ko­dėl „Lit­roll“ nu­ti­lo? Bet stai­ga at­si­ran­da nau­ja gru­pė. Ar Ta­vo mu­zi­ki­nei veik­lai įta­kos tu­ri tai, kad Ta­vo tė­vas yra Kęs­tu­tis Jab­lons­kis? Gal­būt jis duo­da ko­kių pa­ta­ri­mų ar pa­sta­bų kaip sen­bu­vis mu­zi­kos pa­sau­lio at­sto­vas?

– Ma­no as­me­ni­nė mu­zi­ki­nė veik­la dar ne­pra­si­dė­jo, nes pla­nas bu­vo iš­pla­tin­ti sa­vo al­bu­mą po vi­sus so­cia­li­nius tink­lus ir ta­da kon­cer­tuo­ti gy­vai. Su „Lit­roll“ kon­cer­ta­vo­me apie 10 me­tų, bet da­bar gru­pė nu­ti­lo, nes tu­ri­me pro­ble­mų su lai­ku. Kai du gru­pės na­riai yra vie­nas iš Vil­niaus, o ki­tas iš Klai­pė­dos, tai tech­niš­kai mes ne­ga­li­me nie­ko da­ry­ti, kol ne­tu­ri­me būg­ni­nin­ko. Da­bar kol kas ne­ži­no­ma „Lit­roll“ gru­pės atei­tis.

O kad stai­ga at­si­ra­do ki­ta gru­pė, tai čia vis­kas pra­si­dė­jo per pan­de­mi­ją – man bu­vo tie­siog nuo­bo­du. Ma­no tė­vas tuo me­tu įra­ši­nė­jo sa­vo al­bu­mą „Ver­gai ir Val­do­vai“ su Gied­riu­mi Bal­čiū­nu, ki­taip sa­kant, Mr. Jum­bo, ir man pa­siū­lė su­kur­ti vie­ną dai­ną. Taip ki­lo min­tis tie­siog vi­są al­bu­mą su­kur­ti su po­no Gied­riaus Bal­čiū­no pa­gal­ba. Bet po ke­tu­rių dai­nų mū­sų dar­bas su Gied­riu­mi su­sto­jo. Ko­dėl su­sto­jo? Dėl to, kad jis tu­ri sa­vo gy­ve­ni­mą ir sa­vo gru­pę. Aš jį su­pran­tu. Gied­rius – ma­lo­nus ir ge­ros šir­dies žmo­gus, bu­vo šau­nu su juo bend­rau­ti. Tai ieš­ko­jau ki­to bū­do, kaip per­da­ry­ti iš nau­jo tas ke­tu­rias dai­nas ir su­kur­ti li­ku­sį al­bu­mą. Vi­si ke­liai nu­ve­dė tie­siai į kū­rė­jų in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį – Fi­ver.com. Ten su­ti­kau šau­nų žmo­gų su sla­py­var­džiu Re­za­sa iš In­do­ne­zi­jos ir su juo už­bai­giau vi­są „inst­ru­men­ta­lą“. Jis pa­siū­lė idė­jų ma­no dai­noms, aš – sa­vo. Pas­kui su Fa­bio Muc­ci iš Bra­zi­li­jos pa­bai­gė­me vo­ka­lą ir pil­ną „mas­te­rį“ al­bu­mo. Ma­no tė­vas, aiš­ku, da­vė kaž­kiek pro­tin­gų pa­ta­ri­mų dau­giau­sia dėl inst­ru­men­ti­nio gar­so, o vi­sa ki­ta pra­ktiš­kai pa­da­riau pa­ts. Bu­vo su­ti­ki­mų ir ne­su­ti­ki­mų, bet dau­giau­sia įta­kos bu­vo ki­tų gru­pių kaip „Mu­se“, „Nir­va­na“, „Ni­ne Inch Nails“ ir „Queens of the sto­ne age“. Šiaip aš tu­riu sa­vo mu­zi­ki­nį ke­lią, o ma­no tė­vas Kęs­tu­tis Jab­lons­kis – sa­vo.

– Gir­dė­jau, jog gru­pė­je ir pa­ts už­dai­nuo­si? Kas pa­ska­ti­no im­tis dai­na­vi­mo?

– Taip, tai tie­sa. Kai bu­vau ma­žas vai­kas, ma­no tė­vas pa­leis­da­vo ko­kią „Black Sab­bath“, „Oz­zy Oz­bour­ne“ ar­ba „Earth wind and fi­re“ ir aš dai­nuo­da­vau. Nors ne­ži­no­jau žo­džių, bet vis tiek ban­džiau… Rim­tai pra­dė­jau mo­ky­tis dai­nuo­ti kaž­kur 2007 me­tais. Ang­li­jos ro­ko gru­pė „Mu­se“ la­biau­siai įkvė­pė dai­nuo­ti, nes pa­grin­di­nis vo­ka­lis­tas Mat­tas Bel­la­my pa­ro­dė man, kad švel­niu bal­su ga­li su­lie­ti ro­ko ir me­ta­lo ele­men­tus ir vis­kas skam­ba tie­siog to­bu­lai. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad gru­pė „Mu­se“ yra ma­no mū­za.

– Pa­bai­gai. Pla­nuo­ji kon­cer­tuo­ti su nau­ja sa­vo gru­pe ir, be abe­jo, už­dai­nuo­si pa­ts. Ko­kia kal­ba bus dai­nos – ang­lų ar lie­tu­vių?

– Ang­lų. Nuo ma­žens pa­ti­ko ang­liš­kos dai­nos ir da­bar pa­tin­ka. Lie­tu­viš­kos ma­nęs „ne­ka­bi­na“. Aš no­rė­jau įra­šy­ti sa­vo al­bu­mą tik ang­lų kal­ba, nes ji man gra­žiau skam­ba. No­riu, kad vi­sas pa­sau­lis ga­lė­tų pa­si­mė­gau­ti ma­no kū­ry­ba.

Ema ZE­NIAUS­KY­TĖ