Ar Že­mai­ti­jos sos­ti­nė yra drau­giš­ka šu­nims?

Straips­nio au­to­rę pa­si­vaikš­čio­ji­mas su šu­ni­mi Pa­lan­go­je pa­ska­ti­no pa­si­do­mė­ti, ar mū­sų Tel­šiuo­se yra ka­vi­nių ar ki­to­kių mai­ti­ni­mo įstai­gų, drau­giš­kų sve­čiams su au­gin­ti­niais. Pra­dė­ki­me is­to­ri­ją nuo pra­džių.

Žy­gis

Ant­ro­ji Ve­ly­kų die­na bu­vo sau­lė­ta, šil­ta ir ma­lo­ni. Kar­tu su sa­vo nuo­la­ti­ne bend­ra­žy­ge Eve­li­na pa­siė­mė­me šau­nuo­lę Mi­lę iš „Tel­šių šu­niu­kų na­mų“ (ji la­bai mėgs­ta il­gus pa­si­vaikš­čio­ji­mus) ir nu­va­žia­vo­me į Pa­lan­gą. Ten vie­tos kul­tū­ros cent­ras or­ga­ni­za­vo žy­gį, pa­va­din­tą „Gin­ta­ro ke­lias“. Žy­gis su­lau­kė dė­me­sio – da­ly­va­vo dau­giau kaip sep­ty­ni šim­tai Pa­lan­gos my­lė­to­jų iš Že­mai­ti­jos, Lie­tu­vos, o gal ir iš ki­tų ša­lių. Dro­žė­me nuo Pa­lan­gos til­to į Šven­tą­ją pės­čių­jų ir dvi­ra­čių ta­kais. Tie­sa, atė­jus į Šven­tą­ją lau­kė šio­kia to­kia staig­me­na – nors or­ga­ni­za­to­riai bu­vo ža­dė­ję, kad tu­rės trans­por­to, ku­ris žy­gio da­ly­vius par­veš į star­to vie­tą – ma­tyt, Me­la­gių die­nos pro­ga su­me­la­vo. Be­je, o kur ras­ti tiek trans­por­to, kad su­tilp­tų sep­ty­ni šim­tai, o dar ir au­gin­ti­niai… Vie­tos au­to­bu­siu­kas iš kar­to pri­si­grū­do sau­sa­kim­šas, ki­to bū­tų te­kę lauk­ti ge­ras po­rą va­lan­dų…

Ka­vi­nė

Mū­sų tri­ju­lė nu­ta­rė ne­be­lauk­ti, tad at­gal pa­trau­kė­me ir­gi pės­čio­mis. Tais pa­čiais ta­kais ei­ti bu­vo neį­do­mu, tad žings­nia­vo­me pa­jū­riu, nes Mi­lė la­bai mėgs­ta jū­rą, dūks­ta kaip ma­žas vai­kas, ir jau prieš išei­da­mos iš Šven­to­sios ap­ti­ko­me ka­vi­nu­kę, ku­ri va­di­no­si „Prieš vė­ją“. Bu­vo pie­tų me­tas, o kar­tu ir šioks toks at­ra­di­mas. Ka­vi­nu­kė, pa­si­ro­do, yra drau­giš­ka šu­nims ir mie­lai ap­tar­nau­ja klien­tus kar­tu su jų au­gin­ti­niais. Tad dėl Mi­lės jo­kių pro­ble­mų ne­bu­vo. Ka­vi­nė­je sto­vė­jo du du­be­nys su van­de­niu, di­des­nis ir ma­žes­nis, skir­ti ke­tur­ko­jams lan­ky­to­jams, be to, mums dar at­ne­šė me­niu, kur bu­vo siū­lo­mi val­giai šu­nims. Mi­lė ska­niai su­kir­to du py­ra­gai­čius su šo­ni­ne, bu­vo ir šu­nims skir­to neal­ko­ho­li­nio alaus viš­tie­nos ar jau­tie­nos sko­nio, ta­čiau šį kar­tą juo vai­šin­ti Mi­lės ne­si­ry­žo­me. Pa­kal­bin­ta šei­mi­nin­kė sa­kė, kad ka­vi­nės dar­buo­to­jai nei py­ra­gai­čių, nei kek­siu­kų, nei ki­tų pro­duk­tų, skir­tų šu­nims, ne­ga­mi­na – juos už­si­sa­ko.

O kaip Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je?

Žings­niuo­da­ma to­liau (te­ko nu­pė­din­ti kar­tu su žy­giu apie dvi­de­šimt sep­ty­nis ki­lo­met­rus) su­si­mąs­čiau – o kaip mū­sų mies­te? Ar yra ka­vi­nių ar ki­to­kių mai­ti­ni­mo įstai­gų, drau­giš­kų sve­čiams su au­gin­ti­niais? Tel­šiai per­nai ta­po sėk­min­giau­sia tu­riz­mo trau­kos vie­to­ve Lie­tu­vo­je. Tai­gi čia at­vyks­ta ga­nė­ti­nai daug tu­ris­tų ir ne­ma­žai jų ve­da­si sa­vo au­gin­ti­nius. Tel­šiš­kiai ir­gi jų ne­sto­ko­ja – pra­gy­ve­ni­mo ly­gis pa­ki­lo ir dau­ge­lis pa­jė­gia ne tik pa­tys iš­si­mai­tin­ti, bet ir šu­nį ar ka­tę tin­ka­mai pri­žiū­rė­ti. De­ja, yra ka­vi­nių, to­kių kaip „Džiu­go sū­rio na­mai“ ar „Se­na­mies­tis“, prie ku­rių nu­pai­šy­ti ženk­lai, kad su au­gin­ti­niais užei­ti drau­džia­ma. Pa­si­tei­ra­vau, pa­vy­ko su­ži­no­ti, kad lan­ky­to­jus su au­gin­ti­niais įsi­lei­džia res­to­ra­nas „Har­mo­ny loun­ge“, ka­vi­nė „Pit­lius“ ir „Pre­zo“ ke­pyk­lė­lė. Ka­vi­nės, tu­rin­čios lau­ko te­ra­sas, daž­niau­siai ne­prieš­ta­rau­ja, kad klien­tas ten sė­dė­tų su au­gin­ti­niu. O kaip žie­mą? Aš gi­dė, ve­du eks­kur­si­ją ir ke­le­tas tu­ris­tų ve­da­si au­gin­ti­nius? Pa­vaikš­čio­ju­sios nu­spren­džia­me užei­ti į ka­vi­nę, kad ir į „Džiu­go sū­rio na­mus“. O ten ryš­kus ženk­las – ka­tės ir šuns at­vaiz­dai per­brauk­ti rie­biu, juo­du brūkš­niu…. To­kios ka­vi­nės, ku­ri pa­siū­ly­tų au­gin­ti­niams gė­ri­mų ir už­kan­džių, Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je kol kas nė­ra… Tie­sa, res­to­ra­nas „Har­mo­ny loun­ge“ la­bai su­si­do­mė­jo me­niu šu­nims ir gal­vo­ja apie pa­na­šią ini­cia­ty­vą, nes jo sa­vi­nin­kai my­li šu­nis ir pa­tys jų tu­ri…

Vis­kas pri­klau­so nuo ge­ra­no­riš­ku­mo

Pa­si­tei­ra­vu­si Vals­ty­bi­nės ve­te­ri­na­ri­jos ir mais­to tar­ny­bos at­sto­vų, ga­vau at­sa­ky­mą, kad įsi­leis­ti klien­tus su au­gin­ti­niais ar be jų – pa­čių sa­vi­nin­kų rei­ka­las. Na, jei­gu su­si­ma­ny­tų pa­tys ga­min­ti šu­nims mais­tą, rei­kė­tų gau­ti ati­tin­ka­mus lei­di­mus.

Be­je, vi­saip bū­na – pa­vyz­džiui, į sve­čių na­mus „Sinch­ro­nas“ at­vy­kus ap­si­sto­ti ir pa­pie­tau­ti LR Pre­zi­den­tui Gi­ta­nui Nau­sė­dai su šu­ni­mi, at­si­ra­do vie­tos ir jo au­gin­ti­niui.

Ir daž­niau­siai at­sa­ky­mas yra‚ o kaip ki­ti lan­ky­to­jai, ką jie pa­sa­kys? Ir vėl tas ga­jus po­žiū­ris mū­sų Lie­tu­vo­je, kad šuo tu­ri bū­ti prie bū­dos ar vol­je­re… Ir nie­kaip dar ne­sup­ran­ta­me, kad žmo­nės, ku­rie ke­liau­ja, do­mi­si sa­vo kraš­tu, yra mo­kūs klien­tai, tu­ri išauk­lė­tus, tvar­kin­gus, iš­mau­dy­tus ir nu­kirp­tus au­gin­ti­nius, ir jie yra jų šei­mos na­riai.

Ma­nau, kad Že­mai­ti­jos sos­ti­nė tik­rai ga­lė­tų pa­ro­dy­ti pa­vyz­dį keis­da­ma po­žiū­rį į au­gin­ti­nius ir tap­da­ma drau­giš­ka ap­lin­ka ke­tur­ko­jams, tuo la­biau kad tai yra pui­ki ni­ša vers­lui ir tu­riz­mui. Kaip gi­dė daž­nai gir­džiu, „kaip pas jus gra­žu, kaip už­sie­ny­je“, tad už­sie­ny­je tik­rai ra­si­me pil­na ka­vi­nių, res­to­ra­nų, ku­riuo­se bus du­be­nė­liai su van­de­niu au­gin­ti­niui, at­neš „šu­niš­ką“ me­niu, ir yra pil­na vieš­bu­čių, ku­riuo­se ga­li­ma ap­si­sto­ti su sa­vo ke­tur­ko­ju. Ir tik­rai bū­tų džiu­gu, kad at­si­ras­tų ki­to­kie ženk­lai – ne per­brauk­ti rie­biu brūkš­niu, o drau­giš­kas ženk­las au­gin­ti­niui.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ