Le­gen­di­nė ak­to­rė Rū­ta Lee – apie mei­lę Lie­tu­vai įskie­pi­ju­sius tė­vus, juo­dą duo­ną ir kaip pa­lai­mi­ni­mą priim­tą pi­lie­ty­bę

Ža­dą ati­man­tis po­pu­lia­ru­mas, šim­tai vaid­me­nų teat­re ir ki­ne, bi­čiu­lys­tė su žy­miau­siais žmo­nė­mis, ke­lio­nės po vi­są pa­sau­lį… Tai tik ne­di­de­lė da­lis to, kuo ga­li pa­si­gir­ti le­gen­di­nė ak­to­rė Rū­ta Lee, vie­nin­te­lė lie­tu­vė, už vi­so gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus pa­gerb­ta žvaigž­de Ho­li­vu­do šlo­vės alė­jo­je. Ne­pai­sant vi­so to, už At­lan­to gy­ve­nan­čios R. Lee šir­dy­je ru­se­na di­džiu­lė mei­lė Lie­tu­vai ir no­ras kuo grei­čiau su­grįž­ti į mū­sų ša­lį, ku­rią pri­si­me­na kaip ypač švie­sią ir ne­sto­ko­jan­čią lai­min­gų, be­si­šyp­san­čių žmo­nių.

Da­ly­da­ma­si min­ti­mis apie tai, ko­kią vie­tą jos šir­dy­je uži­ma Lie­tu­va, R. Lee at­sklei­džia, kad svar­biau­sia, jog jos tė­vai vi­sa šir­di­mi bu­vo lie­tu­viai.

„Nors gi­miau ir au­gau ne Lie­tu­vo­je, lie­tu­vių kal­ba bu­vo ma­no pir­mo­ji, kol žais­da­ma gat­vė­je su ki­tais vai­kais iš­mo­kau kal­bė­ti ang­liš­kai. Taip pat, ne­svar­bu, kur be­gy­ve­no­me, vi­sa­da pri­klau­sė­me lie­tu­vių ka­ta­li­kų baž­ny­čiai, pa­ra­pi­jos na­muo­se aš pir­mą kar­tą už­li­pau ant sce­nos, čia sklei­dė­si ma­no ta­len­tas. Ma­no ma­ma ir tė­tis net ir gy­ven­da­mi Ka­na­do­je ne­nus­to­jo bū­ti lie­tu­viais, vis dėl­to aš užau­gau ne kaip Rū­ta, nes ap­lin­ki­niai gal­vo­da­vo, kad tie­siog ne­tei­sin­gai iš­ta­riu sa­vo var­dą. Vi­si kreip­da­vo­si į ma­ne Ruth var­du. Tik Ka­li­for­ni­jo­je, pa­te­ku­si į Ho­li­vu­dą, pa­si­ry­žau vi­siems išaiš­kin­ti, kad jo­kia aš ne Ruth, o Rū­ta. Daug me­tų pra­lei­dau pa­sa­ko­da­ma, kas yra ta Rū­ta, kas – ta Lie­tu­va“, – sa­ko ak­to­rė.

Paš­ne­ko­vė tei­gia, kad da­bar, kai ji jau yra ži­no­ma, mo­ti­nos Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se sa­vo duk­roms su­tei­kia Rū­tos var­dą. Tai – di­džiu­lis komp­li­men­tas. „Aš la­bai lai­min­ga, kad apie Lie­tu­vą ži­no kur kas dau­giau žmo­nių, o ši ša­lis – vi­sa­da ma­no šir­dy­je.“

Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė – pa­lai­mi­ni­mas iš Die­vo

Vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­ma ak­to­rė tu­ri JAV bei Ka­na­dos pi­lie­ty­bes, o 2019 me­tais jai bu­vo at­kur­ta ir Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė. R. Lee at­sklei­džia, kad yra la­bai lai­min­ga ir ypač di­džiuo­ja­si tu­rė­da­ma Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę.

„Jau­čiuo­si la­bai ar­ti­ma šiai ša­liai, nors ir ne­su čia gi­mu­si, au­gau sve­tur, ta­čiau tu­riu to­kį stip­rų ry­šį su Lie­tu­va. Nie­ka­da ne­pa­mirš­tu to, ką šiai ša­liai te­ko pa­tir­ti dėl so­vie­tų prie­spau­dos, – apie tai man pa­sa­ko­jo tė­vai, vi­sa­da ti­kė­ję Lie­tu­vos iš­si­lais­vi­ni­mu. Aš ir šian­dien mel­džiuo­si už vi­sus drą­sius žmo­nes, ku­rie ne­pa­bū­go tan­kų, ri­zi­ka­vo sa­vo gy­vy­be ir iš­ko­vo­jo Lie­tu­vai ne­prik­lau­so­my­bę. Tu­rė­da­ma pi­lie­ty­bę, ga­li­my­bę bal­suo­ti, ke­liau­ti su šios ša­lies pa­su jau­čiuo­si ga­vu­si nuo­sta­bų pa­lai­mi­ni­mą iš Die­vo“, – tei­gia pa­šne­ko­vė.

Už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams, sie­kian­tiems ne­nu­tol­ti nuo sa­vo gim­ti­nės, ak­to­rė pa­ta­ria pri­si­min­ti ir ver­tin­ti sa­vo šak­nis, ne­svar­bu, kur pa­sau­ly­je be­gy­ven­tų. „Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad iš­vy­kę žmo­nės pri­si­tai­ko ir pe­ri­ma ša­lies, ku­rio­je gy­ve­na, įpro­čius, ta­čiau mes vi­si, ar esa­me lie­tu­viai, ar len­kai, ar vo­kie­čiai, su sa­vi­mi at­si­ne­ša­me sa­vo spal­vas, jaus­mus, sko­nius… Ma­nau, kad tai yra la­bai svar­bu. Taip pat ti­kiu, kad mū­sų šak­nys yra mū­sų krau­jy­je, jos – vi­sa­da su mu­mis. Mes esa­me lie­tu­viai, nuo­sta­bi ir uni­ka­li tau­ta, tad kiek­vie­na ša­lis, į ku­rią at­vyks­ta­me, su­lau­kia pa­lai­mi­ni­mo, jei su ja pa­si­da­li­ja­me da­le­le sa­vo­sios kul­tū­ros“, – pa­sa­ko­ja žy­mi lie­tu­vė.

Už­sie­nio lie­tu­viai – pui­kūs Lie­tu­vos am­ba­sa­do­riai

Pa­sak R. Lee, la­bai svar­bu, kad lie­tu­viai ne­lik­tų abe­jin­gi ir iš­reikš­tų sa­vo nuo­mo­nę re­fe­ren­du­me dėl Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo.

„Lie­tu­va yra to­kia ma­ža šio pa­sau­lio da­le­ly­tė. Ma­nau, kad tik nuo mū­sų vi­sų pri­klau­so, kiek apie ją su­ži­nos li­kęs pa­sau­lis. Sve­tur gy­ve­nan­tys žmo­nės ga­li tap­ti pui­kiais Lie­tu­vos am­ba­sa­do­riais ir ne­šti ži­nią apie mū­sų nuo­sta­bią ša­lį. Jie taip pat ne­pa­mirš­ta čia li­ku­sių sa­vo šei­mų, pri­si­de­da prie fi­nan­si­nės Lie­tu­vos ge­ro­vės“, – tei­gia ak­to­rė.

Paš­ne­ko­vė tvir­ti­na, kad Lie­tu­va la­bai stip­riai pa­si­kei­tu­si nuo tam­sių so­viet­me­čio lai­kų.

„Kai į Lie­tu­vą at­vy­kau po daug me­tų, aš ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti sa­vo aki­mis. At­ro­dė, kad Lie­tu­vo­je nu­švi­to sau­lė, pa­ma­čiau tiek daug jau­nų, lai­min­gų žmo­nių, pui­kiai at­ro­dan­čių, be­si­šyp­san­čių se­no­lių. Aš vi­siems re­ko­men­duo­ju ap­lan­ky­ti mū­sų ša­lį ir la­bai džiau­giuo­si, kad ją at­ran­da vis dau­giau žmo­nių. Pa­ti ne­kant­rau­ju čia su­grįž­ti“, – api­bend­ri­na vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­ma ak­to­rė.

Re­fe­ren­du­mas dėl Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo įgy­jant ki­tos, Lie­tu­vai drau­giš­kos, ša­lies pi­lie­ty­bę vyks 2024 m. ge­gu­žės 12 d. kar­tu su Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to rin­ki­mais.

Iš­sa­miau apie re­fe­ren­du­mą dėl pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo – www.referendumas2024.lt.