Tre­ne­rė Mar­ga­ri­ta Vag­da­ry­tė skina savo darbo vaisius

Per­nai su Tel­šių „Džiu­go“ fut­bo­li­nin­kė­mis pui­kų re­zul­ta­tą pa­sie­ku­si ko­man­dos tre­ne­rė Mar­ga­ri­ta Vag­da­ry­tė itin at­si­da­vu­si šiai spor­to ša­kai. Nors spor­tuo­ti pra­dė­jo nuo po­pu­lia­riau­sios mū­sų ša­ly­je spor­to ša­kos krep­ši­nio, vė­liau dėl že­mo ūgio mer­gi­nai bu­vo pa­tar­ta pa­ban­dy­ti žais­ti fut­bo­lą, nes spor­tas jai bu­vo nu­me­ris vie­nas gy­ve­ni­me. Kaip pa­ti tei­gia apie fut­bo­li­nin­kės kar­je­ros pra­džią: „Kad ir kaip fut­bo­lo ta­da ne­mė­gau, bet nuė­jau, ir po ke­lių mė­ne­sių be ga­lo pa­ti­ko šis žai­di­mas, tad nu­spren­džiau, kad sa­vo gy­ve­ni­mą pa­skir­siu bū­tent jam.“

Spor­to ka­ra­liaus fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes M. Vagdarytė pra­dė­jo lan­ky­ti ga­na vė­lai, tuo me­tu jai bu­vo be­veik 17 me­tų. Sup­ra­tu­si, kad kaip žai­dė­ja pro­fe­sio­na­liai spor­tuo­ti jau ne­ga­lės, ji nu­ta­rė gy­ve­ni­mą su­sie­ti su tre­ni­ra­vi­mu. „Kad tap­siu tre­ne­re, nu­spren­džiau maž­daug tuo pat me­tu, kai pra­dė­jau žais­ti fut­bo­lą, nes su­pra­tau, kad ne vi­si žai­džian­tys ga­li tap­ti pro­fe­sio­na­lais. Tre­ne­rės al­ter­na­ty­va man pui­kiai ti­ko, nes mėgs­tu va­do­vau­ti ir su­bur­ti žmo­nes“, – pri­si­mi­nė tel­šiš­kė.

Tai­gi 2019 me­tais bai­gu­si tre­ne­rių kur­sus fut­bo­li­nin­kė ki­bo į dar­bus ir per­nai nu­sky­nė sa­vo dar­bo vai­sius: Tel­šių „Džiu­go“ mer­gi­nos Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo I ly­go­je pa­si­da­bi­no si­dab­ro me­da­liais, nu­si­lei­du­sios itin pa­jė­giai Vil­niaus MFA „Žal­gi­ris-MRU“ eki­pai. Be to, mer­gi­nos bu­vo pri­pa­žin­tos ir me­tų ko­man­da Tel­šių ra­jo­ne.

Pak­laus­ta, ku­ris įvy­kis su­tei­kė dau­giau džiaugs­mo, Mar­ga­ri­ta kal­bė­jo: „Ma­nau, tai du ne­su­ly­gi­na­mi da­ly­kai. Vi­sų pir­ma to­dėl, kad fi­na­le ne­lai­mė­jo­me, to­dėl ir tos emo­ci­jos, nors ir bu­vo la­bai ge­ros ir daug pa­si­di­džia­vi­mo, ta­čiau ne eu­fo­ri­jos mo­men­tas, o me­tų ko­man­dos no­mi­na­ci­ja, pa­sa­ky­siu tie­siai, bu­vo lauk­ta ir jos ti­kė­jo­mės, nes ži­no­jo­me, kad nu­si­pel­nė­me. Jaus­mas, kai ta­ve pri­pa­žįs­ta ir įver­ti­na ta­vo bend­ruo­me­nė, mies­tas, yra nuo­sta­bus, nes Že­mai­ti­jo­je vi­sa­da bu­vo svar­biau­sia vie­ny­bė.“

Po pui­kių per­nykš­čių re­zul­ta­tų šis se­zo­nas ga­li ne­bū­ti toks sėk­min­gas. „Šiais me­tais mū­sų ko­man­da su­si­lpnė­ju­si, ne­te­ko­me po­ros žai­dė­jų, ku­rios per­si­kė­lė į ki­tus stip­res­nius klu­bus siek­ti kar­je­ros. Dėl to la­bai džiau­giuo­si, bet tai reiš­kia, kad mums bus sun­kiau. Tiks­las – ne pa­kar­to­ti praė­ju­sių me­tų re­zul­ta­tus, o su­teik­ti ko­man­dai ga­li­my­bes žais­ti ir to­bu­lė­ti tre­ni­ruo­čių pro­ce­se, ku­ris už­bai­gia­mas rung­ty­nė­mis“, – tvir­ti­no tre­ne­rė.

Mar­ga­ri­ta ne tik va­do­vau­ja ko­man­dai, bet ir pa­ti dar už­si­vel­ka „Džiu­go“ ko­man­dos marš­ki­nė­lius ir pa­de­da ko­vo­ti mer­gi­noms aikš­tė­je. „Ži­no­ma, žais­da­ma nie­ka­da ne­ga­li vi­siš­kai ma­ty­ti vi­so vaiz­do ir tin­ka­mai priim­ti kai ku­rių su tre­ni­ra­vi­mu su­si­ju­sių spren­di­mų. Bet kol ko­man­da no­ri ma­ty­ti ma­ne aikš­tė­je ir dar pa­ti jau­čiu, kad ga­liu žais­ti, tol žai­siu, – kal­bė­jo Mar­ga­ri­ta. – Kai pa­ma­ty­siu, kad jė­gos iš­se­ko ir ma­no pa­gal­ba ne­bė­ra vi­sa­ver­tė, ta­da pa­si­lik­siu prie at­sar­gi­nių suo­le­lio ir iš ten va­do­vau­siu.“

Be­je, fut­bo­li­nin­kė tei­gė, kad jos mėgs­ta­miau­sias tre­ne­ris yra kraš­tie­tis, ko­le­ga bei taip pat pui­kius re­zul­ta­tus šį se­zo­ną su Tel­šių „Džiu­go“ vy­rų eki­pa de­monst­ruo­jan­tis And­rius Lips­kis. Iš mo­te­rų Mar­ga­ri­ta iš­sky­rė olan­dę Sa­ri­ną Wieg­man, ku­ri va­do­vau­ja Ang­li­jos na­cio­na­li­nei mo­te­rų fut­bo­lo rink­ti­nei.

Kal­bė­da­ma apie fut­bo­li­nin­kus kaž­ko per­ver­tin­ti ne­no­rė­jo: „Mėgs­ta­miau­sių žai­dė­jų ne­tu­riu, vi­sus juos ma­tau kaip la­bai skir­tin­gus in­di­vi­dus, su­ge­ban­čius pa­da­ry­ti nuo­sta­bių da­ly­kų su ka­muo­liu. Iš vy­rų ka­te­go­ri­jos se­no­sios kar­tos at­sto­vų at­rink­čiau Inies­tą ir Xa­vi, o iš mo­te­rų ka­te­go­ri­jos – Alex Mor­gan ir Chloe Kel­ly.“

„Ly­gi­nant mo­te­rų ir vy­rų fut­bo­lą, man as­me­niš­kai la­biau pa­tin­ka žiū­rė­ti mo­te­rų fut­bo­lą, gal ne Lie­tu­vos ly­gio, bet pa­sau­lio ar Eu­ro­pos čem­pio­na­tus. Man jis vi­sa­da at­ro­dė tik­res­nis, ma­žiau vai­dy­bos, dau­giau ko­vos, di­na­mi­kos. Se­niau jis bu­vo ver­ti­na­mas kaip ne­tech­niš­kas ir lė­tas, bet da­bar ma­to­me, ko­kio aukš­to ly­gio yra žai­dė­jos ir ko­kius pui­kius pa­si­ro­dy­mus jos su­ku­ria žiū­ro­vams. Ži­no­ma, „Džiu­go“ vy­rų ko­man­dos rung­ty­nes man žiū­rė­ti pa­tin­ka la­biau­siai“, – dės­tė spor­ti­nin­kė, pa­klaus­ta apie vy­rų ir mo­te­rų fut­bo­lo žai­di­mo pe­ri­pe­ti­jas.

Ir pa­bai­gai apie gro­žį. Šį kar­tą ne apie fut­bo­lo žai­di­mo gro­žį, o apie fut­bo­li­nin­kų es­te­ti­nį įvaiz­dį. Tarp mer­gi­nų vy­rau­ja nuo­mo­nė, kad Cris­tia­no Ro­nal­do yra ne tik vie­nas iš ge­riau­sių pa­sau­lio fut­bo­li­nin­kų, bet ir vie­nas iš gra­žiau­sių spor­ti­nin­kų, ta­čiau Mar­ga­ri­ta su tuo ne­su­tin­ka: „Gra­žiau­sio fut­bo­li­nin­ko ne­tu­riu, bet ga­liu pa­sa­ky­ti, kad iš vi­sų spor­to ša­kų at­sto­vų fut­bo­li­nin­kai pa­tys gra­žiau­si.“

Žilvinas LUKOŠIUS