„Čiu­čiu­ruks“ at­sto­va­vo Lie­tu­vai tarp­tau­ti­nia­me folk­lo­ro fes­ti­va­ly­je

Ko­vo 10–17 die­no­mis Tel­šių kul­tū­ros cent­ro vai­kų folk­lo­ro an­samb­lis „Čiu­čiu­ruks“ at­sto­va­vo Lie­tu­vai tarp­tau­ti­nia­me vai­kų folk­lo­ro fes­ti­va­ly­je „I Bam­bi­ni del Mon­do“ („Pa­sau­lio vai­kai“), ku­rio mi­si­ja – ne­šti Tai­kos ži­nią vi­sam pa­sau­liui. Kiek­vie­nas vai­kas pri­va­lo gy­ven­ti tai­ko­je, kad ir ko­kia bū­tų jo kil­mė, ti­kė­ji­mas, odos spal­va, kal­ba ir tra­di­ci­jos. Vi­sa žciuciumo­ni­ja tu­ri mo­kė­ti to­le­ruo­ti ir ver­tin­ti įvai­rių ša­lių kul­tū­rų skir­tu­mus. Šia in­ten­ci­ja fes­ti­va­lio me­tu bu­vo su­reng­tas „Tai­kos ir bro­li­jos žy­gis“. Tą die­ną Ag­ri­gen­to šven­tyk­lų slė­nį už­plū­do šim­tų vai­kų ir paaug­lių mu­zi­ka, dai­nos, spal­vos ir links­mi šūks­niai. Se­na tra­di­ci­ja – 21-aja­me vai­kų folk­lo­ro fes­ti­va­ly­je „I Bam­bi­ni del Mon­do“ da­ly­vau­jan­tys už­sie­nio ko­lek­ty­vai kar­tu su Ag­ri­gen­to mies­to ko­lek­ty­vais ir įvai­rių pro­vin­ci­jos mo­kyk­lų mo­ki­niais su­ren­gė įspū­din­go gro­žio ei­se­ną, ne­šda­mi UNI­CEF vė­lia­vą, taip pa­lai­ky­da­mi ka­ro nu­siaub­tą Uk­rai­ną ir jos vai­kus. Folk­lo­ro gru­pes svei­ki­no Ag­ri­gen­to me­ras Fran­co Mic­cichè ir fes­ti­va­lio di­rek­to­rius Lu­ca Cris­cen­zo, ku­rie ne­slė­pė pa­si­di­džia­vi­mo ne tik žy­gio, bet ir vi­so fes­ti­va­lio sėk­me.

Į Pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą įtrauk­tas Šven­tyk­lų slė­nis, bend­ra­dar­biau­jant ar­cheo­lo­gi­niam par­kui, at­vė­rė var­tus vie­nam nuo­šir­džiau­sių tarp­tau­ti­nio vai­kų folk­lo­ro fes­ti­va­lio „I Bam­bi­ni del Mon­do“ ren­gi­nių, ku­ris bu­vo neat­sie­ja­ma ir es­mi­nė da­lis – Mig­do­lų žy­dė­ji­mo šven­tė.

Šven­tyk­los pa­pė­dė­je jau­na fes­ti­va­lio da­ly­vė iš bul­ga­rų gru­pės per­skai­tė ke­le­tą pa­grin­di­nių 1959 m. UNI­CEF pa­skelb­tos Vai­ko tei­sių dek­la­ra­ci­jos prin­ci­pų. Vi­si „Pa­sau­lio vai­kai“, kiek­vie­nas su sa­vo kal­ba, su sa­vos tra­di­ci­jos dai­no­mis, vie­nu šauks­mu krei­pė­si į Že­mės „di­džiuo­sius“, kad vi­si ka­rai baig­tų­si ir pa­sau­ly­je vieš­pa­tau­tų tai­ka.

Fes­ti­va­ly­je, ku­rį or­ga­ni­zuo­ja AI­FA, Tarp­tau­ti­nė Ag­ri­gen­to folk­lo­ro aso­cia­ci­ja, va­do­vau­ja­ma L. Cris­cen­zo, ku­ri šiais me­tais taip pat glo­bo­ja Ita­li­jos na­cio­na­li­nę UNES­CO ko­mi­si­ją ir „Uni­cef Ita­lia“, da­ly­va­vo de­vy­nios tarp­tau­ti­nės vai­kų folk­lo­ro gru­pės: Bul­ga­ri­ja – folk­lo­ro gru­pė „Nes­se­bar“; Kos­ta Ri­ka – „Or­gul­lo de mi Pat­ria“; Kir­gi­zi­ja – „Shat­tyk Exemp­la­ry Cho­reog­rap­hic Sey­tek“; Lie­tu­va – folk­lo­ro an­samb­lis „Čiu­čiu­ruks“; Ma­ke­do­ni­ja – „An­po Skop­jė“; Len­ki­ja – folk­lo­ro gru­pė „Larks“; Ru­mu­ni­ja – folk­lo­ro an­samb­lis „Pa­du­rean­ca“; Ser­bi­ja – tau­ti­nių šo­kių an­samb­lis „Sve­ti Djord­je“; Uk­rai­na – liau­dies šo­kių an­samb­lis „Vi­ta­min­či­ki“. Su sve­čiais da­ly­va­vo ir še­šios vie­ti­nės vai­kų folk­lo­ro gru­pės.

Fes­ti­va­lis „I Bam­bi­ni del Mon­do“ iš tie­sų bu­vo įspū­din­gas tiek da­ly­vių pro­fe­sio­na­lu­mu bei gro­žiu, tiek skir­tin­gų kul­tū­rų sa­vi­tu­mu, žiū­ro­vu gau­sa kiek­vie­na­me su­reng­ta­me kon­cer­te ar ste­bint ei­se­ną Ag­ri­gen­to mies­to gat­vė­mis.

Kiek­vie­nas „Čiu­čiu­ruks“ ap­lan­ky­tas fes­ti­va­lis yra sa­vi­tas, iš­skir­ti­nis, pa­lie­kan­tis žy­mę as­me­ny­bės bran­dai. Kiek­vie­nas da­ly­vis fes­ti­va­lio įspū­džius per­tei­kia sa­vaip.
Ma­tas Jog­mi­nas: „Di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ko Si­ci­li­jos sa­los kraš­to­vaiz­dis, di­din­gie­ji kal­nai, mies­tai su vi­du­ram­žių ar­chi­tek­tū­ra. To­kių iš­skir­ti­nių vaiz­dų dar nie­kur ne­te­ko ma­ty­ti. Te­ko pa­ra­gau­ti ir ita­lų vir­tu­vės pa­tie­ka­lų, ypač ma­ka­ro­nų, ku­riuos ita­lai val­go du kar­tus per die­ną.“

Ad­ri­ja Var­pu­čians­ky­tė: „La­biau­siai ža­vė­jau­si le­dų sko­nių jū­ra, ne­ga­lė­jau prieš juos at­si­lai­ky­ti, to­dėl te­ko pa­ra­gau­ti jų ga­na ne­ma­žai. Pa­tį di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ko Pa­ler­me ap­lan­ky­tas mu­zie­jus-ka­ta­kom­bos. Įs­pū­dis ga­na šiur­po­kas, bet jaus­mas iš­lie­kan­tis vi­sam gy­ve­ni­mui. Tai vie­na iš ži­no­miau­sių tu­ris­ti­nių vie­tų Pa­ler­mo mies­te – ka­pu­ci­nų ka­ta­kom­bos ir jo­se eks­po­nuo­ja­mos bal­za­muo­tos mu­mi­jos. Ka­pu­ci­nai, ka­ta­li­kų or­di­no vie­nuo­liai, ka­ta­kom­bo­se lai­do­jo vie­ti­nio eli­to at­sto­vus ir įžy­mius žmo­nes.“

Au­gus­tė Vai­va Klin­ge­ry­tė: „Šir­dy­je jau­čiau di­džiu­lį pa­si­di­džia­vi­mą, kad at­sto­vau­ju sa­vo kraš­tui Že­mai­ti­jai. Neiš­dil­do­mą įspū­dį pa­li­ko kon­cer­tas Ag­ri­gen­to mies­to Lui­gi Pi­ran­del­lo teat­ro sce­no­je, ku­ris pa­sta­ty­tas 1880 me­tais. To­kia­me teat­re te­ko kon­cer­tuo­ti pir­mą kar­tą. Sma­gu bu­vo su­si­pa­žin­ti su ki­tų ša­lių folk­lo­ro ko­lek­ty­vų da­ly­viais, pa­bend­rau­ti, kar­tu pa­šok­ti. Atei­ty­je no­rė­čiau dar kar­tą su­grįž­ti į Si­ci­li­ją jei ne kaip „Čiu­čiu­ruks“ da­ly­vė, tai kaip tu­ris­tė.“

Ur­tė Vi­dei­kai­tė: „Su „Čiu­čiu­ruks“ ke­liau­ju jau vie­nuo­li­ka me­tų. Per tuos me­tus te­ko ap­lan­ky­ti daug įvai­rių vai­kų, jau­ni­mo folk­lo­ro fes­ti­va­lių įvai­rio­se ša­ly­se. Iš pa­žiū­ros jie tar­si vi­si vie­no­di, bet ir la­bai skir­tin­gi, nes kiek­vie­nos ša­lies tra­di­ci­nė kul­tū­ra yra sa­vi­ta, ne­pa­na­ši į mū­sų ar ki­tų ša­lių kul­tū­rą. Ag­ri­gen­to mies­te tuo pa­čiu me­tu vy­ko trys fes­ti­va­liai – 76-oji mig­do­lų žy­dė­ji­mo šven­tė, 42-asis suau­gu­sių žmo­nių folk­lo­ro fes­ti­va­lis ir 21-asis vai­kų folk­lo­ro fes­ti­va­lis. Di­džiu­lį įspū­dį pa­li­ko ki­tų že­my­nų at­sto­vų tau­ti­nių rū­bų spal­vin­gu­mas, folk­lo­ro mu­zi­kos iš­skir­ti­nu­mas, to­kių kaip Pie­tų Ko­rė­jos kul­tū­ra, tra­di­ci­nė mu­zi­ka. Gai­la, kad šia­me fes­ti­va­ly­je ne­bu­vo bend­rų pa­si­bu­vi­mų, nak­ti­šo­kių su ki­tais da­ly­viais.“

Er­nes­tas Kli­mo­vas: „Fes­ti­va­lis Si­ci­li­jo­je bu­vo dar vie­na ga­li­my­bė pa­si­jaus­ti „Čiu­čiu­ruks“ da­li­mi, nes šiuo me­tu esu jau stu­den­tas. Bu­vo sma­gu ma­ty­ti tiek daug įvai­rių ša­lių at­sto­vų, kul­tū­rų, spal­vin­gų tau­ti­nių kos­tiu­mų, kon­cer­ti­nių pro­gra­mų. Pa­ti ša­lis ža­vė­jo sa­vo gam­tos gro­žiu, kal­nuo­to­mis vie­to­vė­mis, di­din­ga mies­tų is­to­ri­ja ir ar­chi­tek­tū­ra.“

Ri­ta Ma­ci­jaus­kie­nė: „Šia­me fes­ti­va­ly­je „Čiu­čiu­ruks“ an­samb­lis sve­čia­vo­si jau ant­rą kar­tą (pir­mą kar­tą 2013 m.). Ag­ri­gen­to mies­tas yra pie­ti­nė­je Si­ci­li­jos pa­kran­tė­je, tu­ri apie 59 000 gy­ven­to­jų, yra žy­mus sa­vo ar­cheo­lo­gi­nė­mis ra­da­vie­tė­mis, įtrauk­to­mis į Pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą. Ma­ne la­biau­siai nu­ste­bi­no da­ly­vių gau­sa iš 30 pa­sau­lio ša­lių, Pie­tų Ame­ri­kos, Azi­jos, Eu­ro­pos, nuo Bal­ti­jos iki Bal­ka­nų ša­lių.

Šių me­tų fes­ti­va­lio mi­si­ja – ne­šti Tai­kos ži­nią vi­sam pa­sau­liui – bu­vo la­bai jaut­ri, tuo la­biau kad fes­ti­va­ly­je da­ly­va­vo vai­kų šo­kių ko­lek­ty­vas „Vi­ta­min­či­ki“ iš Uk­rai­nos, ku­rio va­do­vas Ole­gas Mel­ni­kas prieš ka­rą or­ga­ni­zuo­da­vo vai­kų folk­lo­ro fes­ti­va­lius „Sau­lė­tas kaš­to­nas“. Ja­me te­ko da­ly­vau­ti ir an­samb­liui „Čiu­čiu­ruks“. Po dau­ge­lio me­tų su­si­ti­kus kau­pė­si aša­ros tiek Ole­gui, tiek man. Ste­bė­jau­si vai­kų pro­fe­sio­na­lu­mu, drą­sa, iš­tver­me bei pa­trio­tiš­ku­mu. Sma­gu, kad vi­si fes­ti­va­lio da­ly­viai ir or­ga­ni­za­to­riai vi­so­mis iš­ga­lė­mis pa­lai­kė Uk­rai­nos vai­kus, do­va­no­da­mi jiems pa­čias gra­žiau­sias aki­mir­kas, dė­me­sį, fi­nan­si­nę pa­ra­mą ir trum­pą ato­kvė­pį nuo ka­ro bai­su­mų. Per šv. Mi­šias už pa­sau­lio vai­kus ir tai­ką mes sky­rė­me jaut­rius žo­džius ir dai­ną Uk­rai­nos vai­kams, lin­kė­da­mi, kad tai­ka atei­tų į Uk­rai­nos že­mę kuo grei­čiau.“

In­ga Na­gy­tė: „Kad ir kur ke­liau­čiau su „Čiu­čiu­ruks“, vis ste­biuo­si, ko­kio uni­ka­lu­mo, pro­fe­sio­na­lu­mo ir stip­ru­mo yra ko­lek­ty­vo vai­kai. Vi­są nak­tį ne­mie­go­ję, pa­rą su per­sė­di­mais, skry­džių nu­kė­li­mais ke­lia­vę, at­vy­kę į fes­ti­va­lį ren­gė­si tau­ti­nius kos­tiu­mus, li­po į sce­ną ir pui­kiai pa­si­ro­dė fes­ti­va­lio ati­da­ry­mo kon­cer­te. Man vi­sa­da gra­žu žiū­rė­ti, kaip jie sten­gia­si, o pa­skui, pri­bė­gę prie va­do­vės Ri­tos, ta­ria­si, kaip kas ne­pa­vy­ko, gal pa­ban­dy­ti ki­tą kar­tą ki­taip, gal kaž­kam pa­si­keis­ti vie­to­mis, kad šo­kis ar dai­na bū­tų ne­prie­kaiš­tin­gi. Kiek­vie­nas fes­ti­va­lis juos paau­gi­na, ple­čia aki­ra­tį, pra­tur­ti­na pa­sau­lio kul­tū­rų skir­tin­gu­mo ži­nio­mis. Fes­ti­va­lis „I Bam­bi­ni del Mon­do“ ap­do­va­no­jo min­ti­mis apie tai­ką, apie jos ver­tę ir kai­ną. To­kios gy­ve­ni­mo mo­kyk­los nei­šei­si nie­kur dau­giau.“