Iš lie­tu­vių kal­bos gau­tas dve­je­tas pa­stū­mė­jo link mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos

Va­sa­rio 21 die­ną bu­vo mi­ni­ma Gim­to­sios kal­bos die­na. Ta pro­ga „Tel­šių ŽI­NIOS“ feis­bu­ke pa­pra­šė tel­šiš­kių pa­siū­ly­ti, ko­kius žmo­nes ga­lė­tų pa­kal­bin­ti bū­tent šia te­ma. Su­lauk­ta ko­ne pus­šim­čio pa­siū­ly­mų. Džiu­gu, kad mū­sų kraš­te yra daug kū­ry­bin­gų žmo­nių, tarp ku­rių Ire­na Dau­ba­rie­nė, Vy­tau­tas Stul­pi­nas, Ele­na Šid­laus­kie­nė, Ire­na Ra­dzie­nė, Da­nu­tė Juš­kie­nė, Bi­ru­tė Nar­mon­tie­nė, Juo­zas Pab­rė­ža, Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė, Ja­ni­na Zvon­ku­vie­nė, Ri­man­tas Pet­ri­kas ir kt.

Šį­kart kvie­čia­me susipažinti su Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jo­je dir­ban­čia lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Gra­ži­na Nar­mon­tie­ne, tu­rin­čia ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų mo­ky­mo pa­tir­tį, iš­gy­ve­nu­sia ne vie­ną švie­ti­mo re­for­mą. Tai pe­da­go­gė, ge­ban­ti su kiek­vie­nu mo­ki­niu jaut­riai bend­rau­ti ir „iš­gy­ve­nan­ti“ kiek­vie­ną sa­vo ve­da­mą pa­mo­ką. Kruopš­čiai be­si­ruo­šian­ti pa­mo­koms, pui­ki ko­man­di­nio dar­bo da­ly­vė, ge­ban­ti sis­te­min­ti, api­bend­rin­ti. Ra­šan­ti straips­nius apie gim­na­zi­jos ren­gi­nius.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją? Ar apie tai sva­jo­jo­te?

– Man nuo pat pir­mos kla­sės vi­sa­da la­bai pa­ti­ko ei­ti į mo­kyk­lą: įdo­mu bu­vo dirb­ti pa­mo­ko­se, ruoš­ti na­mų dar­bus, pa­pil­do­mai skai­ty­ti kny­gas… Bū­da­ma ma­ža sva­jo­jau tap­ti vais­ti­nin­ke. Au­gant sva­jo­nės kei­tė­si: lan­ky­da­ma pra­di­nes kla­ses su drau­ge žais­da­vau pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jo­mis, vė­liau sva­jo­jau apie brai­žy­bą, geog­ra­fi­ją ir tik vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je ga­lu­ti­nai nu­spren­džiau stu­di­juo­ti lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą. Šį da­ly­ką rink­tis ma­ne pa­ska­ti­no vie­nas įvy­kis: pri­si­me­nu – pir­mą, be­je, ir vie­nin­te­lį, dve­je­tą ga­vau mo­ky­da­ma­si 7 ar 8 kla­sė­je iš ta­ri­nio rū­šių, mat tą­kart per pa­mo­ką, kai mo­ky­to­ja šią te­mą aiš­ki­no, su drau­ge žai­džiau links­mą žai­di­mą „Kas, kur, ka­da, kaip, ką vei­kė?“ ir vi­sai jos ne­gir­dė­jau. Ki­tą die­ną pa­klau­sė at­sa­ki­nė­ti, aš ne­mo­kė­jau. Griež­ta mo­ky­to­ja ma­ne iš­va­di­no Ži­ra­fa, Var­na ir į die­ny­ną įrai­tė dve­je­tą. Jau­čiau di­de­lę gė­dą. Nuo ta­da są­ži­nin­gai pra­dė­ju­si ruoš­tis lie­tu­vių kal­bos pa­mo­koms pa­ma­žu su­si­do­mė­jau šiuo da­ly­ku. Tai­gi tas dve­je­tas, da­bar gal­vo­ju, bu­vo tar­si spy­ris į už­pa­ka­lį, jis tu­rė­jo įta­kos ren­kan­tis pro­fe­si­ją.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo kaip mo­ky­to­jos ke­lią, kur te­ko dirb­ti ir kur dir­ba­te šian­dien?

– 1984 me­tų ru­de­nį pra­dė­jau dirb­ti mo­ky­to­ja Ja­na­po­lės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je ir pa­ti mo­kiau­si. Po ket­ve­rių me­tų įsi­dar­bi­nau Ne­va­rė­nuo­se, vė­liau – Vieš­vė­nuo­se, kur iš­dir­bau pen­kio­li­ka me­tų. Nuo 2008 me­tų dir­bu Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jo­je.

– Esa­te lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja. Kaip jau­ni­mui se­ka­si jos mo­ky­tis? Ar sun­ku su­do­min­ti mo­ki­nius?

– Pas­te­biu, kad kiek­vie­nais me­tais ma­no dės­to­mo da­ly­ko mo­ki­nių ži­nios blo­gė­ja, ypač nu­svy­ra ran­kos iš­tai­sius dik­tan­tą. Tik vie­ną ki­tą dar­bą ga­liu įver­tin­ti pui­kiai ar la­bai ge­rai, vi­sa­da ne­ma­žai bū­na dve­je­tų, tre­je­tų… Tai tur­būt su­si­ję su šiuo­lai­ki­nių mo­ki­nių ne­no­ru pa­pil­do­mai skai­ty­ti. Ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad kiek­vie­no­je kla­sė­je yra ir la­bai ga­bių, smal­sių, daug skai­tan­čių, kū­ry­bin­gų mo­ki­nių, ta­čiau yra ir ne­no­rin­čių, ne­ma­tan­čių pra­smės, abe­jin­gų vis­kam… To­kius vai­kus, ži­no­ma, sun­ko­ka su­do­min­ti, to­dėl pa­mo­ko­se daž­nai tai­kau ino­va­ty­vius ug­dy­mo me­to­dus, pa­gir­da­ma juos mo­ty­vuo­ju.

– Iš­gy­ve­no­te ne vie­ną švie­ti­mo re­for­mą. Kaip ma­no­te, ar tei­sin­ga link­me ju­da­ma?

– Vi­sa­da po­ky­čiai švie­ti­mo sis­te­mo­je yra neiš­ven­gia­mi. Juk, kei­čian­tis lai­kams, kei­čia­si vi­suo­me­nė, o su ja ir mo­ki­niai, to­dėl ir mo­ky­to­jai tu­ri nuo­lat to­bu­lė­ti, ki­to ke­lio nė­ra ir vi­sai ne­svar­bu, kiek jiems me­tų. Tik nau­ją­ją re­for­mą Na­cio­na­li­nė švie­ti­mo agen­tū­ra vyk­do sku­bo­tai, tin­ka­mai ne­pa­si­ruo­šu­si. To­dėl že­mes­nės gran­dys – mo­ky­to­jai, mo­ki­niai, jų tė­ve­liai – tai la­bai jau­čia ir iš­gy­ve­na di­de­lį stre­są. Ma­nau, ju­da­me per grei­tai, bet tei­sin­ga link­me.

– Jūs esa­te la­biau tra­di­ci­nių pa­žiū­rų mo­ky­to­ja ar žmo­gus, nuo­lat ieš­kan­tis nau­jo­vių?

– Esu tra­di­ci­nių pa­žiū­rų mo­ky­to­ja, bet ir ne­bi­jan­ti nau­jo­vių, nuo­lat ieš­kan­ti, kaip ir kur jas tai­ky­ti. Džiau­giuo­si, kad į pa­gal­bą atei­na vy­res­nių kla­sių mo­ki­niai ar­ba jau­nos pa­va­duo­to­jos Jū­ra­tė ir Li­na, į ku­rias ga­liu bet ka­da kreip­tis, nes ži­nau – ma­lo­niai pa­dės. Man, kaip mo­ky­to­jai, aug­ti pa­de­da ne tik se­mi­na­rai, bet ir vai­kai, kiek­vie­no pus­me­čio pa­bai­go­je vi­sa­da pil­dan­tys į(si)ver­ti­ni­mo an­ke­tas, ra­šan­tys laiš­kus, ku­riuo­se jie drau­giš­kai pa­ta­ria / pa­siū­lo / pa­mo­ko ir pan. Jų idė­jos man vi­sa­da svar­bios.

– Ar daž­nai ten­ka iš­girs­ti, kad mo­ki­niai ne­pa­da­rė na­mų dar­bų? Ko­kie bū­na jų pa­si­tei­si­ni­mai?

– Vis ma­žiau kas­dien ski­riu na­mų dar­bų, nes dau­gu­ma vai­kų jų vi­sai ne­ruo­šia. Kai pa­klau­siu, ko­dėl, iš­girs­tu įvai­riau­sius pa­si­tei­si­ni­mus: blo­gai jau­čiau­si, ne­tu­rė­jau lai­ko, bu­vau iš­va­žia­vęs, ne­sup­ra­tau už­duo­ties… To­dėl ma­no ski­ria­mi na­mų dar­bai yra kaip pa­pil­do­ma už­duo­tis no­rin­tiems ži­nias įtvir­tin­ti. Daž­niau jie bū­na il­ga­lai­kiai – per­skai­ty­ti kny­gą, pa­ruoš­ti pri­sta­ty­mą.

– Koks Jū­sų lais­va­lai­kis?

– Lais­va­lai­kio, kai mo­ki­niams vyks­ta pa­mo­kos, tu­riu la­bai ma­žai. Lai­ką „pra­ry­ja“ ruo­ši­ma­sis pa­mo­koms, ra­šo­mų­jų dar­bų tai­sy­mas, me­to­di­nė veik­la. Lais­ves­nė jau­čiuo­si, kai yra mo­ki­nių ato­sto­gos, ta­da ga­liu pa­si­le­pin­ti: su­si­tik­ti, pa­bend­rau­ti, ke­liau­ti, skai­ty­ti… Pa­gal Zo­dia­ko ženk­lą esu Avi­nas ir man pa­tin­ka vis ki­tos veik­los. Kaž­ka­da su už­si­de­gi­mu mo­kiau­si siū­ti, siu­vi­nė­ti, megz­ti, vai­ruo­ti, kep­ti… Pa­ti­ko dar­buo­tis šilt­na­my­je, pri­žiū­rė­ti gė­ly­nus. Bė­gant me­tams po­mė­giai kei­tė­si, daug ko at­si­sa­kiau, li­ko se­niai pa­mėg­tas kny­gų skai­ty­mas, me­ni­niai fil­mai, kon­cer­tai, spek­tak­liai, su­si­ti­ki­mai, pa­ro­dos… Džiau­giuo­si, kad Tel­šiuo­se vyks­ta in­ten­sy­vus kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas.

– Ko­kia Jū­sų nuo­mo­nė apie mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją, ko­kius lai­kus ji šian­dien iš­gy­ve­na?

– Vi­sa­da tu­riu tei­gia­mą nuo­mo­nę, nė kar­to nea­be­jo­jau dėl sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lio pa­si­rin­ki­mo. Kiek­vie­ną ry­tą vai­kų spin­din­čios akys, be­si­šyp­san­tys vei­dai man su­tei­kia tei­gia­mos ener­gi­jos pra­dė­ti nau­ją die­ną. Vi­sus vai­kus my­liu, sten­giuo­si net su di­džiau­siais triukš­ma­da­riais su­si­drau­gau­ti. Iš tie­sų šian­dien mo­kyk­los kla­sė­se ma­žai jau­nų mo­ky­to­jų, re­tai kas ren­ka­si šios pro­fe­si­jos ke­lią.

– Ko­kios da­bar­ti­nių mo­ki­nių sa­vy­bės Jums ke­lia ne­ri­mą, o ko­kios džiu­gi­na?

– Ne­ri­mą ke­lia tie vai­kai, ku­rie pa­mo­ko­se yra pa­sy­vūs, abe­jin­gi, ne­pri­pa­žįs­ta klai­dų, ne­vyk­do pa­rei­gų ir ne­jau­čia at­sa­ko­my­bės, sun­kiai su­kau­pia dė­me­sį. Lai­mė, kad to­kių nė­ra la­bai daug, dau­gu­ma yra ak­ty­vūs, smal­sūs, no­rin­tys iš­mok­ti. Pas­ta­rie­ji ma­ne ir džiu­gi­na.

– Ar turite savo kokią mėgstamą frazę apie mokytojus? Ar turite frazių, kurias kartojate mokiniams?

– Frazės apie mokytojus. Ge­ras mo­ky­to­jas yra pui­kus, ne­pa­vargs­tan­tis ak­to­rius. Mo­ky­to­jas – tai vi­są gy­ve­ni­mą mo­ki­nys. Mo­ky­to­jas – ne ro­bo­tas, jis pa­vargs­ta. Mo­ky­to­jas – tai žmo­gus, ku­rį, kaip ir kiek­vie­ną, rei­kia mo­ty­vuo­ti! Ko­le­gos, ra­miai, žmo­nės iš­gy­ve­no ka­ro, ba­do, trem­ties me­tus, iš­gy­ven­si­me ir mes.
Fra­zės, ku­rias kar­to­ju mo­ki­niams: kar­tais ir suau­gę ne­suau­ga; da­ro­me čia ir da­bar; lai­ko tu­ri­me tam, kam jį ski­ria­me; dėl vie­nos ar dvie­jų kregž­du­čių pa­va­sa­ris ateis; kas tu­ri pra­džią, tu­ri ir pa­bai­gą.

– Va­sa­rio 21 die­ną bu­vo mi­ni­ma Gim­to­sios kal­bos die­na. Ką Jums reiš­kia gim­to­ji kal­ba, ko­kių min­čių ky­la?

– Man gim­to­ji kal­ba – pir­miau­sia tė­vų ir se­ne­lių že­mai­tiš­ka šnek­ta, tai kal­ba, ku­ria šne­ka ir ma­no ar­ti­mie­ji. Šian­dien aš tru­pu­tį di­džiuo­juo­si ir la­bai džiau­giuo­si, kad mo­kau gim­to­sios kal­bos vai­kus jau 40-uo­sius moks­lo me­tus.