Ra­sa Ra­pa­ly­tė: „Ge­riau­siai jau­čiuo­si vie­nu me­tu vai­din­da­ma ir dai­nuo­da­ma“

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ro ak­to­rė ir dai­ni­nin­kė Ra­sa Ra­pa­ly­tė gi­mė Že­mai­ti­jo­je, Ši­la­lės ra­jo­ne, o vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gė Tel­šių ra­jo­ne, Ža­rė­nuo­se. Stu­di­juo­da­ma, dirb­da­ma Vil­niu­je že­mai­tė neuž­mir­šo sa­vo gim­to­sios kal­bos. Kar­tais ir sce­no­je mu­zi­ka­lio­ji ak­to­rė pra­by­la že­mai­tiš­kai, kaip an­tai spek­tak­ly­je, su­kur­ta­me re­mian­tis Al­do­nos Ru­sec­kai­tės kny­ga „Že­mai­tės pa­slap­tis“.

Tel­šiuo­se R. Ra­pa­ly­tei vai­din­ti te­ko Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ro gast­ro­lių me­tu du kar­tus ro­dy­ta­me spek­tak­ly­je „Die­nos ir Dai­nos“. Ak­to­rė at­sklei­dė no­rin­ti vai­din­ti Tel­šiuo­se dar ne kar­tą.

Sau­sio 22-ąją R. Ra­pa­ly­tė šven­tė 55-ąjį gim­ta­die­nį. Ta pro­ga kal­ba­me apie jos ta­len­tą, vaid­me­nis ir jos mėgs­ta­miau­sias gė­les – le­li­jas.

Gied­ra AKA­VIC­KIE­NĖ

Dai­na­vi­mo ta­len­tą ga­vo iš tė­vų

„Jau vai­kys­tė­je at­si­sklei­dė dai­na­vi­mo ta­len­tas, ku­rį pa­vel­dė­jau iš tė­vų. Jie vi­sa­da dai­nuo­da­vo per šei­mos šven­tes“, – pa­sa­ko­ji­mą pra­dė­jo R.Ra­pa­ly­tė, ku­rios gim­ti­nė­je da­bar li­ku­si tik ma­ma, ku­rią ji sten­gia­si kuo daž­niau ap­lan­ky­ti.
Šei­mo­je au­go pen­ki vai­kai: trys bro­liai ir dvi se­se­rys. Pa­sak pa­šne­ko­vės, da­bar ji dau­giau­siai bend­rau­ja su se­se­ri­mi, ku­ri gy­ve­na Vil­niu­je ir dir­ba mu­zi­kos mo­ky­to­ja mo­kyk­lo­je.
Pa­ti Ra­sa at­sklei­džia au­gi­nan­ti jau­nuo­sius dai­ni­nin­kus, dirb­da­ma Vil­niaus Ba­lio Dva­rio­no mu­zi­kos mo­kyk­lo­je vo­ka­lo mo­ky­to­ja. „Ten tu­riu sa­vo kla­sę ir šiuo me­tu dir­bu su pen­kiais vai­kais“, – sa­kė ji.

Stu­di­ja­vo ak­to­ri­nį meist­riš­ku­mą ir džia­zo vo­ka­lą

Ža­rė­nuo­se bai­gu­si mo­kyk­lą Ra­sa iš­vy­ko stu­di­juo­ti į sos­ti­nę. Vil­niu­je J. Tal­lat-Kelp­šos mu­zi­kos mo­kyk­lo­je gi­li­no­si į dai­na­vi­mo pa­slap­tis.

„Ten mums bu­vo dės­to­mas ir ak­to­ri­nis meist­riš­ku­mas, ku­rį dės­tė Ra­sa Kir­ki­lio­ny­tė ir Ro­mas Ra­ma­naus­kas. Pas­kai­tas lan­ky­da­vau be­veik tik aš vie­na, tai­gi po dve­jų me­tų su­bren­do no­ras sto­ti į ak­to­ri­nį. Tais me­tais re­ži­sie­rius Jo­nas Vait­kus rin­ko pa­pil­do­mą ak­to­rių kur­są, ku­rį su­da­rė 10 as­me­nų. Pa­vy­ko įsto­ti į Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją, Ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo ka­ted­rą“, – pa­pa­sa­ko­jo R. Ra­pa­ly­tė.

Dar bū­da­ma stu­den­tė su­vai­di­no pir­mą­jį sa­vo vaid­me­nį – Si­gu­tę – re­ži­sie­rės Ste­fa­ni­jos No­se­vi­čiū­tės re­ži­suo­ta­me Vydū­no kū­ri­ny­je „Si­gu­tė“.

Nuo 1991 me­tų R. Ra­pa­ly­tė dir­ba Lie­tu­vos vals­ty­bi­nia­me aka­de­mi­nia­me dra­mos teat­re – da­bar­ti­nia­me Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dra­mos teat­re, o nuo 2003 me­tų – B. Dva­rio­no 10-me­tė­je mu­zi­kos mo­kyk­lo­je vo­ka­lo mo­ky­to­ja Est­ra­dos ir džia­zo sky­riu­je.

1999 me­tais iš­lei­do gar­so ka­se­tę „Aš bi­jau pa­sa­ky­ti“ (kom­po­zi­to­rius An­ta­nas Ku­čins­kas).

1998–1999 me­tais da­ly­va­vo ju­de­sio ir šiuo­lai­ki­nio šo­kio fes­ti­va­liuo­se Liub­li­a­no­je, Pra­ho­je, Stok­hol­me, 1999 me­tais – Var­nos dai­nų fes­ti­va­ly­je.

2002 m. rug­sė­jo 1 d. Pa­žais­lio fes­ti­va­lio bai­gia­ma­ja­me kon­cer­te-mu­zi­ki­nia­me pro­jek­te pa­gal V. Šeks­py­rą „Ro­meo ir Džiuljeta“ (kom­po­zi­to­rius Ge­di­mi­nas Rim­kus-Rim­ke­vi­čius) at­li­ko Džiul­je­tos par­ti­ją.

R. Ra­pa­ly­tė da­ly­vau­ja įvai­riuo­se mu­zi­ki­niuo­se pro­jek­tuo­se, to­kiuo­se kaip 2016 me­tais „Auk­si­nis bal­sas“ (LRT).

2013–2015 me­tais stu­di­ja­vo Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Mu­zi­kos aka­de­mi­jos Džia­zo ka­ted­ro­je ir įgi­jo džia­zo vo­ka­lo ma­gist­ro laips­nį.

Lem­tin­gas pran­cū­zės Edith Piaf vaid­muo

Daž­nai ap­lin­ki­niai klau­sia, kas jai svar­biau – dai­na­vi­mas ar ak­to­rys­tė. Ta­čiau R. Ra­pa­ly­tė ne­ga­li ir be vie­no, ir be ki­to. „Ge­riau­siai jau­čiuo­si vie­nu me­tu vai­din­da­ma ir dai­nuo­da­ma“, – sa­kė ji.

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dra­mos teat­re Ra­sa per­si­kū­ni­jo į tra­giš­ko li­ki­mo dai­ni­nin­kę – pran­cū­zę Edith Piaf. 2001 me­tais žiū­ro­vams pri­sta­ty­tas mu­zi­ki­nis spek­tak­lis „Die­nos ir dai­nos“ (re­ži­sie­rius Ri­mas Mor­kū­nas) pa­gal Si­mo­nos Ber­to kny­gą „Edith Piaf“.

Pran­cū­zės Edith Piaf vaid­muo bu­vo lem­tin­gas, nuo to lai­ko Ra­są nuo­lat kvie­čia kon­cer­tuo­ti įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, dai­nuo­ti E. Piaf dai­nų.

Kar­tą per gast­ro­les Pran­cū­zi­jo­je, Pa­ry­žiu­je, R. Ra­pa­ly­tė re­pe­ta­vo, o jos dai­nos pro at­vi­rą lan­gą bu­vo gir­dė­ti gat­vė­je. „Kur čia dai­nuo­ja E. Piaf?“ – dai­rė­si pa­ry­žie­čiai. O kai su­ži­no­jo, kad dai­nuo­ja ak­to­rė, at­vy­ku­si iš Lie­tu­vos, la­bai nu­ste­bo ir už­plū­do sa­lę ste­bė­ti pa­si­ro­dy­mo.

Pran­cū­zės Edith Piaf vaid­me­niui Ra­sa ruo­šė­si il­gai ir nuo­šir­džiai. Pers­kai­tė pran­cū­zų le­gen­dos E. Piaf biog­ra­fi­nes kny­gas, iš­stu­di­ja­vo jos dai­nų teks­tus, kad su­pras­tų kiek­vie­ną žo­dį, ką dai­nuos, iš­mo­ko, kaip tar­ti kiek­vie­ną rai­dę.

Kaip pri­si­pa­ži­no ta­len­tin­go­ji Ra­sa, jai bu­vo ne­drą­su pra­dė­ti dai­nuo­ti pran­cū­zų žvaigž­dės dai­nas. Ta­čiau už­te­ko vie­no ko­le­gos nuo­šir­daus pa­ra­gi­ni­mo pa­ban­dy­ti, ir jai pa­vy­ko. Mu­zi­ki­nis spek­tak­lis at­ne­šė šlo­vę.

Že­mai­tės ir pran­cū­zės bal­so temb­ras, vib­ra­ci­ja su­tam­pa. Išė­ju­si į sce­ną R. Ra­pa­ly­tė pui­kiai jaus­da­vo­si, įsi­kū­ny­da­vo į E. Piaf vaid­me­nį, o žiū­ro­vams pa­ti­ko jos pui­kiai at­lie­ka­mas vaid­muo ir pran­cū­ziš­kos dai­nos.

Daugiau skaitykite „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 7 (2445)