Ža­rė­nų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė: „Gy­ve­ni­mas ge­rė­ja, o niurzg­lių vi­sa­da bu­vo ir bus“

So­cia­li­nio tink­lo „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je „Tel­šių ŽI­NIOS“ šie­met pa­skel­bė nau­ją rub­ri­ką „Kaip gy­ve­na Jū­sų bend­ruo­me­nė“. Šį kar­tą do­mė­jo­mės, kaip se­ka­si Ža­rė­nų bend­ruo­me­nei. Sma­gu, kad į dis­ku­si­ją įsi­trau­kė ir to­li gy­ven­ti iš­vy­kę bu­vę šio kraš­to gy­ven­to­jai, ku­rie džiau­gia­si va­sa­rą su­grįž­tan­tys ap­lan­ky­ti Ža­rė­nų.

Gied­ra AKA­VIC­KIE­NĖ

Ža­rė­nų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Lai­ma Jur­ku­vie­nė pa­si­džiau­gė, kad šiuo me­tu tik­rų bend­ruo­me­nės na­rių, ku­rie mo­ka na­rio mo­kes­tį, yra 98. Pa­sak jos, tai žmo­nių gru­pė, ku­ri no­ri, kad Ža­rė­nuo­se bū­tų ge­ra ir sma­gu gy­ven­ti.

„Kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, taip ir Ža­rė­nuo­se gy­ven­to­jų am­žiaus vi­dur­kis so­li­dus, ta­čiau ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nės no­ri džiaug­tis gra­žes­ne sa­vo mies­te­lio ap­lin­ka, sma­giai pa­si­bū­ti bend­rys­tė­je ar pa­ke­liau­ti kar­tu. To­dėl ir ak­ty­vu­mas ren­giant tal­kas ar ren­gi­nius vi­sa­da jau­čia­si iš mū­sų bend­ruo­me­nės sen­jo­rų. Dir­ban­čiuo­sius vi­sa­da su­dė­tin­giau pri­si­kvies­ti pa­gal­bon, bet ka­da rei­kia, su­si­tel­kia­me ir pa­da­ro­me“, – kal­bė­jo L. Jur­ku­vie­nė.

Sma­gu, ka­da vi­sos ins­ti­tu­ci­jos, esan­čios Ža­rė­nuo­se, – se­niū­ni­ja, bib­lio­te­ka, kul­tū­ros cent­ras, die­nos cent­ras, kle­bo­nas ir se­niū­nai­čiai, spręs­da­mi ak­tua­les­nius klau­si­mus, ran­da bend­rą kal­bą, dis­ku­tuo­ja, da­li­na­si sa­vo įžval­go­mis ir ran­da tei­sin­giau­sią spren­di­mą.

„Ma­no gal­va, la­bai svar­bu vi­siems kal­bė­tis at­vi­rai ir aiš­kiai, nes tik ta­da ga­li­ma ras­ti tin­ka­miau­sią spren­di­mą“, – pa­brė­žė bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė L. Jur­ku­vie­nė.

Kaip pa­ti­ki­no pa­šne­ko­vė, Ža­rė­nų bend­ruo­me­nė­je nė­ra di­de­lių bė­dų. Žmo­nės gy­ve­na, dir­ba ar mo­ko­si, kas kur, nes Ža­rė­nuo­se, de­ja, dar­bo vie­tų nė­ra daug.

Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kei liūd­na, kad di­džiu­lis mo­kyk­los pa­sta­tas apy­tuš­tis. Vei­kia tik dar­že­lis ir pra­di­nė mo­kyk­la. Bet su­tvar­ky­ta mo­kyk­los spor­to sa­lė kas va­ka­rą su­lau­kia spor­tui nea­be­jin­gų ža­rė­niš­kių.

Spor­tuo­ja ir vy­rai, ir mo­te­rys, ta­čiau, pa­sak L. Jur­ku­vie­nės, no­rė­tų­si, kad spor­tuo­jan­čių bū­tų dar dau­giau. Juk te­rei­kia tik iš­si­kel­ti sau tiks­lą ir jung­tis prie en­tu­zias­tų, o bū­ry­je vi­sa­da sma­giau.

Ža­rė­nuo­se nau­jo­vė – jo­gos pa­mo­kos. Pa­si­ro­do, mo­te­rys kvie­čia­si jo­gos tre­ne­rę, ku­ri at­va­žiuo­ja du kar­tus per sa­vai­tę iš Tel­šių. L. Jur­ku­vie­nės tei­gi­mu, tai nau­ja ir la­bai įdo­mi pa­tir­tis. De­ja, pa­si­gen­da­ma vie­ti­nių gy­ven­to­jų ak­ty­vu­mo.

„Kal­bi­na­me, kvie­čia­me, ra­gi­na­me atei­ti į už­siė­mi­mus, ta­čiau ža­rė­niš­kės kol kas van­giai jun­gia­si. O jei­gu pa­klaus­tu­mė­te, ar yra ką veik­ti Ža­rė­nuo­se, tur­būt dau­gu­ma at­sa­ky­tų, kad nė­ra ką veik­ti, to­dėl sė­di­me na­mie ant so­fu­tės“, – sa­kė bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Žarėniškiai dar yra su­si­bū­rę į to­kį, jų va­di­na­mą, laz­di­nin­kų bū­rį. Tai šiau­rie­tiš­ko vaikš­čio­ji­mo mė­gė­jai. Kiek­vie­ną sek­ma­die­nio ry­tą en­tu­zias­tai ke­liau­ja miš­ko ta­kais po 10 ir dau­giau ki­lo­met­rų. Be to, vyks­ta į žy­gius, or­ga­ni­zuo­ja­mus ra­jo­ne ar ki­tuo­se mies­tuo­se. Anot L. Jur­ku­vie­nės, ši veik­la sma­giai nu­tei­kia ir la­bai nau­din­ga svei­ka­tai. Tik vėl – tai su­pran­ta ir ver­ti­na la­bai ne­di­de­lė ža­rė­niš­kių gru­pė. Nors žmo­nės as­me­niš­kai kvie­čia­mi pri­si­jung­ti, ta­čiau nau­jų vei­dų su­lau­kia­ma ma­žo­kai.

„Kaip mėgs­tu sa­ky­ti, da­bar žmo­nės gy­ve­na tik­rai ge­rai. Kas bu­vo tvar­ko­ma – su­tvar­ky­ta, įreng­ta, be­lie­ka tik nau­do­tis, spor­tuo­ti ir džiaug­tis bend­rys­te. O niurzg­lių bu­vo ir bus, tik to­kie nie­ka­da ne­tu­ri ar­gu­men­tų“, – pa­brė­žė pir­mi­nin­kė.