Aud­ro­nė Rus­tei­kie­nė: „Ma­nau, kad mū­sų pa­grin­di­nis įran­kis yra be­są­ly­giš­ka mei­lė žmo­gui“

Lapk­ri­čio 15 die­ną Tel­šiuo­se as­me­nims su pro­to ir psi­chi­kos ne­ga­lia du­ris at­vė­rė gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai. Jų va­do­vė Aud­ro­nė Rus­tei­kie­nė pa­gal­bos ran­ką so­cia­li­nę at­skir­tį pa­ti­rian­tiems žmo­nėms tie­sia jau dau­giau nei de­šimt­me­tį, o pir­muo­sius gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus vie­šo­ji įstai­ga „Gy­venk kar­tu“ prieš ket­ve­rius me­tus įkū­rė Rai­niuo­se. Kvie­čia­me ar­ti­miau su­si­pa­žin­ti su A. Rus­tei­kie­ne po­kal­by­je, ku­ria­me ji da­li­ja­si pa­sa­ko­ji­mu apie dar­bo pra­džią, kas­die­ny­bę, pa­ti­ria­mus iš­šū­kius bei tai, kas nuo­lat ve­da į prie­kį.

– Kaip ir ka­da gi­mė idė­ja įkur­ti pir­muo­sius gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus VšĮ „Gy­venk kar­tu“?

– Sa­vęs paieš­ko­se bu­vau gan il­gai. Dir­bau ki­to­se pro­fe­si­nė­se sri­ty­se, o ir ma­no pir­mo­sios stu­di­jos bu­vo ki­tos kryp­ties. Vė­liau, pa­si­rin­ku­si so­cia­li­nio dar­bo stu­di­jas, la­bai džiau­giau­si ir iš kar­to su­pra­tau at­ra­du­si sa­ve. Po stu­di­jų pra­dė­jau dirb­ti so­cia­li­ne dar­buo­to­ja Tel­šių mo­te­rų bend­ri­jo­je „Ak­va­li­na“, vyk­džiau pro­jek­ti­nę veik­lą „Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jų, pa­ti­rian­čių so­cia­li­nę at­skir­tį, in­teg­ra­ci­ja į dar­bo rin­ką“. Net neį­si­vaiz­da­vau, kad yra tiek daug žmo­nių, ku­riems rei­kia pa­gal­bos. Be­si­bai­giant pro­jek­tui, ga­vau so­cia­li­nės dar­buo­to­jos dar­bą su neį­ga­liai­siais Tel­šių cent­re „Vil­tis“. Pra­džio­je dir­bau su dar­že­li­nu­kais, pa­ra­gin­ta di­rek­to­rės pe­rė­jau dirb­ti į die­nos so­cia­li­nį sky­rių su neį­ga­liais suau­gu­siai­siais. Man dar­bas la­bai pa­ti­ko ir se­kė­si. Su­ži­no­ju­si apie ga­li­my­bę kur­ti gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus ne­ga­lią tu­rin­tiems žmo­nėms Tel­šių ra­jo­ne pa­si­da­li­jau sa­vo idė­ja su Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos ir rū­py­bos sky­riaus ve­dė­ja ir Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės at­sto­vais. Ga­vu­si pri­ta­ri­mą, kar­tu su vy­ru pra­dė­jau ruoš­ti pa­tal­pas ir do­ku­men­tus. O veik­los pra­džia iš­ties bu­vo ne­leng­va, ka­dan­gi ją dar ap­sun­ki­no kaip tik vi­sa­me pa­sau­ly­je pra­si­dė­ju­si CO­VID-19 pan­de­mi­ja.

– Ne­se­niai at­si­da­rę ant­rie­ji gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai – dar vie­na idė­ja iš Jū­sų anks­tes­nių pla­nų?

– Rai­niuo­se įstei­gu­si VšĮ „Gy­venk kar­tu“, su­ži­no­jau, kad dar yra pro­jek­tas „Bend­ruo­me­ni­nių ap­gy­ven­di­ni­mo bei užim­tu­mo pa­slau­gų as­me­nims su pro­to ir psi­chi­kos ne­ga­lia plėt­ra Tel­šių ra­jo­ne“. Nusp­ren­džiau ja­me da­ly­vau­ti. Šei­ma, aiš­ku, pri­ta­rė, pa­lai­kė, kas man yra la­bai svar­bu ir rei­ka­lin­ga. Vy­ras ta­da pa­ža­dė­jo, kad jei lai­mė­si­me pro­jek­tą, grįš iš už­sie­nio ir dirb­si­me abu neį­ga­lių­jų la­bui. Ir tą pro­jek­tą mū­sų įstai­ga lai­mė­jo – tai reiš­kia dve­jus gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus ir vie­ne­rius sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­mus. Ta­čiau su na­mų paieš­ka už­tru­ko­me, se­no na­mo pri­tai­ky­mas ir re­konst­ruk­ci­ja rei­ka­lau­ja daug kaš­tų, taip pat ne­bu­vo tin­ka­mos pa­siū­los. Bet pa­vy­ko ras­ti vie­ną na­mą ir jį pri­tai­ky­ti, ku­riuo da­bar la­bai džiau­gia­mės ir vis dar gy­ve­na­me įkur­tu­vių nuo­tai­ko­mis.

– Ko­kį iš­skir­tu­mė­te iš­šū­kį ar sun­ku­mus, su ku­riais ten­ka su­si­dur­ti dir­bant so­cia­li­nį dar­bą?

– Kar­tais man la­bai liūd­na ir ne­sup­ran­ta­ma, ko­kio­je vie­to­je šiais lai­kais yra žmo­gus, kur yra žmo­giš­ku­mas, nes bū­na vi­so­kių die­nų, kai nu­svy­ra ran­kos ir su­vo­ki, kad kaž­kam neį­ga­lus žmo­gus yra nie­kas. Bet kai ma­tai neį­ga­lių­jų emo­ci­jų, el­ge­sio net li­gos me­tu po­ky­čius, ta­da su­pran­ti sa­vo dar­bo svar­bą.

– Gal ga­lė­tu­mė­te iš­skir­ti ke­lis ar vie­ną sėk­mės at­ve­jį, kai pa­jau­tė­te, kad gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai ir Jū­sų pa­gal­ba neį­ga­lia­jam tik­rai pa­dė­jo?

– Tu­rė­jo­me su­dė­tin­gą at­ve­jį, kai net ma­no pa­čios pa­tir­tis sa­kė, kad, ko ge­ro, pa­dė­ti ne­pa­vyks, bet, ži­no­ki­te, kly­dau. Su­si­dū­rė­me su vi­du­ti­nio am­žiaus ne­ga­lią tu­rin­čia mo­te­ri­mi, ku­ri gy­ve­no ne­pri­žiū­ri­ma ir ne­gė­rė vais­tų. Jos gy­ve­ni­mo są­ly­gos bu­vo bai­sios: mo­te­ris bas­tė­si po kai­mą su pa­ga­liu, ne­val­giu­si, iš­se­ku­si. Mums pri­rei­kė ke­le­rių me­tų dar­bo, ir ši mo­te­ris pa­si­kei­tė neat­pa­žįs­ta­mai. Ma­nau, kad mū­sų pa­grin­di­nis įran­kis yra be­są­ly­giš­ka mei­lė žmo­gui. Pa­vyz­džiui, anks­čiau ji pul­da­vo su prie­kaiš­tais ant žmo­nių, bu­vo pik­ta, su sa­vi­mi kal­bė­da­vo­si, ges­ti­ku­liuo­da­vo ran­ko­mis ir vis klaus­da­vo, ka­da ją ve­šiu na­mo, bet da­bar to­kių klau­si­mų ne­li­ko. Mo­te­ris mo­ka ap­si­ka­bin­ti ir pa­dė­ko­ti, no­ri bū­ti gra­ži, my­li sa­vo drau­gus, vis­kuo su jais da­li­ja­si, yra ra­mi ir pa­ten­kin­ta.

Ki­ta neį­ga­li mo­te­ris bi­jo­jo žmo­nių, vi­sur vaikš­čio­da­vo pa­skui ma­ne, pra­ktiš­kai ne­kal­bė­jo. Aš ma­niau, kad ji iš vi­so ne­kal­ba. Da­bar ji ne tik kal­ba, bet ir pa­sa­ko, ko no­ri. Pa­me­nu, vie­ną kar­tą par­duo­tu­vė­je su­šu­ko: „Aš to no­riu! Aš to no­riu!“, ir man šir­dy­je pa­si­da­rė taip ge­ra. Žmo­nės, pa­ju­tę tą ši­lu­mą, tą žmo­giš­ką po­žiū­rį į juos, tie­siog at­gy­ja. Aš ne­be­ma­tau jų ne­ga­lios, ma­tau cha­rak­te­rį. Mes drau­gau­ja­me, dis­ku­tuo­ja­me, ke­liau­ja­me, žai­džia­me. Štai čia ir yra ta tik­ro­ji ma­no dar­bo es­mė – ma­ty­ti pa­si­kei­tu­sius, at­si­ga­vu­sius, lai­min­gus žmo­nes,

– Be­veik vi­są lai­ką su sun­ku­mus pa­ti­rian­čiais as­me­ni­mis dir­bo­te akis į akį. Kaip jau­čia­tės ei­da­ma nau­jas – va­do­vės – pa­rei­gas?

– Man rei­kė­jo lai­ko pri­si­pra­tin­ti tas pa­rei­gas, nes aš jų ne­la­bai no­rė­jau ir ieš­ko­jau, kas ga­lė­tų vie­to­je ma­nęs jas užim­ti. Taip, aš ne „po­pie­ri­nis“ žmo­gus, man rei­kia dirb­ti su žmo­nė­mis. Aš mo­ku san­ty­kį su žmo­gu­mi už­megz­ti, man tai pa­vyks­ta, tuo­met man vi­si dar­bai ei­na kaip iš pyp­kės. Bet da­bar gal­vo­ju, ko­kią bū­čiau klai­dą pa­da­riu­si, jei­gu bū­čiau pa­siel­gu­si ki­taip. Aš ma­tau, kaip ką rei­kia da­ry­ti, ir dar­buo­to­jams tai pa­sa­kau. Pa­vyz­džiui, kaip neį­ga­lie­ji tu­ri bū­ti ap­reng­ti, kaip tu­ri elg­tis prie sta­lo ar vie­šo­se vie­to­se, ko­kio­se užim­tu­mo veik­lo­se jie ga­lė­tų da­ly­vau­ti.

– Kaip se­kė­si ir se­ka­si su­bur­ti dar­buo­to­jų ko­man­dą? Kuo va­do­vau­ja­tės?

– Šio­je vie­to­je la­bai svar­bus ati­tin­ka­mas po­žiū­ris į dar­bą. Čia ne koks vers­las, čia yra gy­ve­ni­mas. Ren­kuo­si žmo­gų, ku­ris atei­tų iš šir­dies ir tą šir­dį jiems ati­duo­tų. Ne­ga­li bū­ti „atei­ni ati­dirb­ti“, rei­kia su­kur­ti ry­šį su neį­ga­liais žmo­nė­mis. Aš nie­ka­da ne­pa­vy­džiu ki­tam po­pu­lia­ru­mo, ta­len­to ar dar­bo re­zul­ta­tų, kaip tik vi­sa­da sa­vo dar­buo­to­jus ska­ti­nu mo­ky­tis, to­bu­lė­ti vi­sur da­ly­vau­ti, do­mė­tis nau­jo­vė­mis. Dar­be tu­ri bū­ti pa­gar­ba vie­nas ki­tam tarp neį­ga­lių­jų ir tarp dar­buo­to­jų.

Kor­ne­li­ja ŠMUKŠ­TAI­TĖ