Lapkričio pabaigoje susirinkęs Žemaičių kultūros draugijos (ŽKD) prezidiumas aptarė pagrindinius kitų metų darbus.
Tarp svarbiausių darbų – fundamentalios Žemaitijos istorijos parengimas bei išleidimas ir siekis Žemaitijos krašto savivaldybėse 2024-uosius paskelbti Žemaitiško rašto metais.
Reikia fundamentalaus leidinio
ŽKD pirmininkas prof. Algirdas Žebrauskas, pristatydamas fundamentalaus leidinio idėją, kalbėjo: „Negalima teigti, kad apie Žemaitiją nėra išleista knygų, parašyta straipsnių. Visko yra daug. Rašo ne tik Lietuvos mokslininkai, kilę iš Žemaitijos, rašo ir užsienio mokslininkai, rašytojai. Ir vis tik vieno fundamentalaus leidinio, kur būtų sudėta rimtų autorių teisingai, o ne tendencingai parašyti tekstai, turime pripažinti, nėra.“
Draugijos pirmininkas akcentavo, jog ši knyga turėtų būti parengta ir išspausdinta rėmėjų lėšomis, kad jos leidyba nebūtų atidirbinėjimas už valstybės ar fondų lėšas.
„Manau, kad esu pajėgus surinkti autorius ir užsitikrinti rėmėjų finansavimą. Suprantu, kad laukia rimtas ir labai atsakingas darbas, bet jeigu man bus patikėta tai atlikti, priimsiu šį išbandymą“, – sakė ŽKD vadovas.
Padaryta daug puikių darbų
Prof. Juozas Pabrėža pristatė svarbų draugijos vadovybės nutarimą – siūlyti Žemaitijos savivaldybių taryboms 2024 metus paskelbti Žemaitiško rašto metais.
„Širdis džiaugiasi, kad žemaičių kalba išgyvena didelį pakilimą – skamba vis garsiau ir plačiau“, sakė kalbininkas, monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ autorius.
Žemaičių kalbos ir rašybos puoselėtojas sakė, kad sprendimas septyniose Žemaitijos savivaldybėse (Telšių, Skuodo, Plungės, Kretingos, Rietavo, Mažeikių, Šilalės) paskelbti 2022 metus Žemaičių kalbos metais pasiteisino „su kaupu“.
„Padaryta daug puikių darbų dėl žemaičių kalbos išsaugojimo ir įtvirtinimo. Gerus darbus būtinai reikia tęsti“, – ragino J. Pabrėža.
Savivaldybes, prisijungiančias prie šios idėjos, ŽKD kvies parengti ir patvirtinti Žemaitiško rašto paminėjimo programą.
Situacija gerėja ir pas mus
Mūsų rajono atstovė draugijos vadovybėje – ŽKD prezidiumo narė Genoveita Gricienė po posėdžio „Santarvei“ sakė, kad pritaria bet kokiai veiklai, susijusiai su Žemaitijos savitumo išsaugojimu. Kita vertus, sediškė pastebėjo: tam, kad būtų galima tokią veiklą sėkmingai organizuoti bei plėtoti, reikia ir politinės valios.
„Tame, ką mes aptarėme, nėra politikos, bet idėjų įgyvendinimas susijęs ir su politiniais sprendimais. Daugybė valdininkų, sėdinčių įvairaus pavaldumo kėdėse, yra linkę vykdyti tik „iš aukščiau“ nuleistus sprendimus. Ir, nežiūrint to, vis tiek atsiranda aktyvesnis, labiau susipratęs vadovas, seniūnas, kuris inicijuoja arba neprieštarauja žmonių sumanymui, kad atsirastų žemaitiškų ženklų. Juk jokie įstatymai nedraudžia vietovardžius parašyti ir žemaitiškai. Palengva jų vis daugėja ir Mažeikių rajone“, – pasidžiaugė G. Gricienė.
Mokytis ir mokyti rašto nebus lengva
G. Gricienė, dėl žemaitiškų rašytinių tekstų konsultuojanti „Santarvę“ ir jai padedanti, pripažino, kad žemaitišką rašybą įveikti nebus lengva. Bet niekas neliepia forsuoti.
„Prisiminkime, kaip sunkiai vaikystėje mokėmės skaityti ir rašyti. Ir mokymasis skaityti bei rašyti žemaitiškai nėra lengvas. Ypač kai norim viską padaryti lengvai ir greitai. Gaila, kad mūsų mokytojai yra perkrauti naujais darbais. Nuvargę ir pikti: tik neužkraukite mums papildomo darbo! Manau, kad rasis mokytojų, kurie tuo pačiu laiku, lyg ir pailsėjimui, veiklos pakeitimui, pamokys, parodys. Pirmiausia, aišku, jie turi patys susidomėti, matyti prasmę, užsidegti. Visi laužai nuo mažos ugnelės užsidega“, – kalbėjo G. Gricienė.
Ji pastebėjo: būtų puiku, kad žemaitišku raštu susidomėtų TAU: „Juk anūkus pamokyti, pačiam pramokus, būtų abipusiškai naudinga.“
Asta ŠILAITYTĖ
Nuotr. iš ŽKD archyvo
Loading ...
