Šv. Mar­ty­no die­na lopšelyje-darželyje „Sau­lu­tė“

Šian­dien pa­ti svar­biau­sia ir opiau­sia pro­ble­ma – sis­te­min­gas as­me­ny­bės ug­dy­mas, mo­ra­li­nis, dva­si­nis žmo­gaus to­bu­li­ni­mas. Lie­tu­vos atei­čiai rei­kia lais­vų, kū­ry­bin­gai mąs­tan­čių, ger­bian­čių sa­vo kraš­tą žmo­nių. At­sig­ręž­da­mi į sa­vo tau­tos pa­li­ki­mą, jos pa­pro­čius, apei­gas, ka­len­do­ri­nes šven­tes, dai­nuo­ja­mą­ją ir pa­sa­ko­ja­mą­ją tau­to­sa­ką, mes at­ra­si­me svar­biau­sias tau­ti­nės so­cia­li­za­ci­jos prie­mo­nes. Vai­kams pa­čios ar­ti­miau­sios ir su­pran­ta­miau­sios yra ka­len­do­ri­nės lie­tu­vių liau­dies šven­tės, ku­rio­se jie pa­tys da­ly­vau­ja: šo­ka, žai­džia, dai­nuo­ja.

Tel­šių lop­še­lio-dar­že­lio „Sau­lu­tė“ bend­ruo­me­nė, ug­dy­da­ma tau­tiš­ku­mą, puo­se­lė­ja lie­tu­vių liau­dies tra­di­ci­jas. Dar­že­ly­je yra mi­ni­mos lie­tu­vių liau­dies ka­len­do­ri­nės šven­tės: Šv. Mar­ty­no die­na, Pu­siau­žie­mis, Šv. Ago­tos die­na, Ka­ziu­ko ker­mo­šius, Ve­ly­kos, Gand­ri­nės, Jur­gi­nės.

Kaip ir kiek­vie­nais me­tais, taip ir šio lapk­ri­čio dar­ga­no­tą die­ną, dar­že­lio auk­lė­ti­niai bu­vo pa­kvies­ti į kie­mą švęs­ti Šv. Mar­ty­no die­nos. Lie­tu­vių ka­len­do­riu­je tai – ga­nia­vos pa­bai­ga, ki­taip dar va­di­na­ma Ožio die­na. Lau­ke vai­kus pa­si­ti­ko „gas­pa­di­nė“ (mo­ky­to­ja Vai­da Jok­šie­nė) su duk­ra (mo­ky­to­ja Dai­va Nar­mon­tie­nė). Jos pa­siū­lė ma­žie­siems pro „lai­ko var­tus“ nu­ke­liau­ti į se­nus lai­kus ir pa­virs­ti pie­me­nė­liais. Vai­kus tai suint­ri­ga­vo, ir jie no­riai lei­do­si ke­lio­nėn į praei­tį. Ten juos pa­si­ti­ko pie­me­nė­liai (mo­ky­to­jos Ilo­na Kaz­laus­kie­nė, Vil­ma An­ge­lie­nė ir me­ni­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja Jo­lan­ta Vait­ku­vie­nė). Vi­si kar­tu gy­vu­lė­lius ga­nė, žai­di­mus žai­dė, dai­nas dai­na­vo, per lau­žą šo­ki­nė­jo. Taip vai­kai pa­jau­tė ir iš­gy­ve­no pie­me­nu­kų kas­die­ny­bę, džiaugs­mus ir var­gus. Pas­te­bė­ję, kad ož­ke­lei (mo­ky­to­ja Jo­lan­ta Ru­bi­nie­nė) šal­ta, nu­spren­dė ją ves­ti ap­link ber­žą, kad pra­dė­tų snig­ti ir baig­tų­si ga­nia­va. Ve­dant ož­ką apie ber­žą ir dai­nuo­jant apei­gi­nę dai­ną, vi­sų džiaugs­mui, pra­dė­jo „snig­ti“. Bai­gė­si ga­nia­va, vi­si ga­vo „me­tų už­dar­bį“ ir, pro „lai­ko var­tus“ su­grį­žę į da­bar­tį, vai­ši­no­si duo­nos skre­bu­čiais ir ar­ba­ta.

Lai­kas vai­kams ne­prail­go, jie pa­ty­rė ge­rų emo­ci­jų ir dar la­biau pra­vė­rė du­ris į gim­to­jo kraš­to pa­ži­ni­mą.

Tel­šių lop­še­lio-dar­že­lio „Sau­lu­tė“ mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Vai­da JOK­ŠIE­NĖ