Vieš­na­gė Že­mai­čių ka­ra­liaus Rin­gau­do dva­re

Lapk­ri­čio 9 die­ną Ryš­kė­nų kai­mo bend­ruo­me­nės na­riai ap­lan­kė mies­te­ly­je esan­tį Že­mai­čių ka­ra­liaus Rin­gau­do dva­rą, ku­rio šei­mi­nin­kė Mag­du­tė Ged­vi­lie­nė mi­nė­jo gar­bin­gą 75-erių me­tų su­kak­tį.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Mag­du­tė, pa­si­puo­šu­si se­na­jam pa­go­niš­ka­jam ti­kė­ji­mui bū­din­gais rū­bais ir pa­puo­ša­lais, ne­ši­na obuo­lių pin­ti­ne, sve­čius pa­si­ti­ko kie­me ir pa­kvie­tė į vi­dų – į a. a. jos vy­ro Adol­fo Ged­vi­lo sta­ty­tą dva­rą. Kaip ji pa­ti įvar­di­jo: „Vi­sos vy­ro sme­ge­nys ir ran­kos su­dė­tos į tą na­me­lį.“

Sve­tin­go­ji šei­mi­nin­kė pa­svei­ki­no vi­sus at­vy­ku­sius į jų ži­ny­čią – į jų šven­to­vę, kur jau 30 me­tų lieps­no­ja am­ži­no­ji ug­nis. Pa­sak M. Ged­vi­lie­nės, kas­met lie­pos tre­čią šeš­ta­die­nį ant Šat­ri­jos kal­no ren­ka­si se­no­jo ti­kė­ji­mo žmo­nės iš vi­sos Eu­ro­pos. Ten taip pat de­ga jų šven­to­ji ug­nis. Gru­pės bend­ra­min­čių daž­nai su­si­tin­ka ir Rin­gau­do dva­re, dis­ku­tuo­ja, at­sklei­džia is­to­ri­jos pa­slap­čių. „Esa­me gam­tos da­lis – Sau­lės ir Že­mės vai­kai. Da­le­ly­tė vi­sa­tos“, – tvir­ti­no dva­ro šei­mi­nin­kė.

Tri­jų aukš­tų dva­ras sau­go A. Ged­vi­lo vi­so gy­ve­ni­mo dar­bus, ku­riuos Mag­du­tė la­bai ver­ti­na ir vi­sa­da su ma­lo­nu­mu apie juos pa­sa­ko­ja čia už­su­ku­siems sve­čiams.

Rin­gau­do var­dą dva­rui da­vęs pa­ts jo įkū­rė­jas su min­ti­mi, kad is­to­ri­kai dau­giau pa­si­knai­sio­tų po šios as­me­ny­bės is­to­ri­ją. „Jis yra mū­sų pro­tė­vis – pra­džių pra­džia. Tik jis bu­vo už­mirš­tas. Is­to­ri­kai do­mė­jo­si krikš­čio­ny­be, o kas bu­vo anks­čiau, ne­ži­no. In­for­ma­ci­jos apie Rin­gau­dą mes ra­do­me net de­vy­niuo­se šal­ti­niuo­se, ta­da jau pra­dė­ta apie jį kal­bė­ti dau­giau“, – pa­sa­ko­jo M. Ged­vi­lie­nė.

Rin­gau­do dva­ro lan­gus puo­šia vit­ra­žai, ku­riuo­se at­vaiz­duo­ta vi­sa mū­sų is­to­ri­ja. Čia ga­li­ma pa­ma­ty­ti praei­ties švie­suo­lius, Per­kū­ną, jo duk­rą Ga­bi­ją ir kt.

Pir­ma­me aukš­te įkur­din­ta vi­sa Ged­vi­lų su­kaup­ta bib­lio­te­ka, ku­rio­je iš­sau­go­ta se­no­ji li­te­ra­tū­ra. Mag­du­tė ap­gai­les­ta­vo, esą daug kny­gų anuo­met te­ko su­de­gin­ti, mat žmo­nės bu­vo ver­čia­mi taip da­ry­ti.

Dva­rui iš­puoš­ti ir me­no dar­bams su­kur­ti me­ni­nin­kas pa­nau­do­jo net dvy­li­kos rū­šių me­die­ną – lie­tu­viš­ką, tik vie­nas jo kū­ri­nys – mo­zai­ki­nis par­ke­tas, vaiz­duo­jan­tis Tra­kų pi­lį, – iš rau­don­me­džio.

Čia pat gau­sy­bė kruopš­čiai dro­ži­nė­tų pa­veiks­lų, tarp ku­rių – 15 Lie­tu­vos di­džių­jų ku­ni­gaikš­čių, me­ni­nin­ko pir­mo­sios žmo­nos Bro­ne­lės at­vaiz­das, švies­tu­vai, bal­dai, di­džiu­lis šei­mos al­bu­mas, laz­dos, kri­vū­lės, įspū­din­gas dar­bas iš pyp­kių ir ki­ti me­no dar­bai.

Įdo­mių fak­tų apie sa­vo vy­rą pa­tei­ku­si Mag­du­tė vi­sus ste­bi­no jo darbš­tu­mu. Paaiš­kė­jo, jog Adol­fas me­no ke­lią pra­dė­jo bū­da­mas 40 me­tų, o iki tol bu­vo bri­ga­di­nin­kas, te­ko dirb­ti su trak­to­riu­mi, su ark­liais.

Ryš­kė­niš­kis Al­gi­man­tas Lau­rai­tis pa­klau­sė šei­mi­nin­kės: „Koks gi sta­tu­sas šian­dien šio įspū­din­go dva­ro? Čia tiek daug me­no, to­kie kū­ri­niai tu­rė­tų tap­ti vals­ty­bi­nio mu­zie­jaus eks­po­na­tais.“

Ap­gai­les­tau­da­ma mo­te­ris kal­bė­jo švie­siai tie­siai: „Su­pus sto­gai ir su­nyks. Ar dva­rų daug iš­si­lai­kė?“ Esą lie­tu­viai to neį­ver­ti­na.
Pa­dė­ko­ję už eks­kur­si­ją ir šil­tus pri­si­mi­ni­mus Ryš­kė­nų bend­ruo­me­nės na­riai pa­svei­ki­no su­kak­tu­vi­nin­kę. Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Ka­zys Leč­kaus­kas lin­kė­jo, kad Rin­gau­do dva­ras dar il­gai gy­vuo­tų, o ypač kad il­gai gy­vuo­tų jo šei­mi­nin­kė Mag­du­tė.