Viešvėnų Švč. Trejybės bažnyčią – pirmąją savo tarnystės vietą – palieka kunigas Viktoras Daujotis. Bemaž ketverius metus Viešvėnuose praleidęs dvasininkas siunčiamas į Klaipėdos rajono Vėžaičių Šv. Kazimiero parapiją. Kartu perkeliamas ir Telšių vyskupijos jaunimo centras.
Atsisveikinimas su džiaugsmingomis ir skaudžiomis akimirkomis sutiktais parapijiečiais jaunam kunigui nėra lengvas: dėkodamas už jam skiriamas maldas, V. Daujotis tikisi būti aplankytas ir naujoje tarnystės vietoje.
Sekmadienį skaitytojai kviečiami į paskutines V. Daujočio aukojamas šv. Mišias Viešvėnų bažnyčioje, Rainių ir Vembūtų koplyčiose.
Biografijos faktai
V. Daujotis – jauniausias iš keturių vaikų šeimos. Gimęs Šilalės rajono Paikvedžio kaime, netrukus su šeima persikraustė į Upynos miestelį. Čia baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Telšių kunigų seminariją. 2005-aisiais įšventintas diakonu. Diakonystės metais Telšių vyskupijos kurijoje dirbo sekretoriumi. 2006-aisiais įšventintas kunigu, išvyko studijuoti į Romos popiežiškąjį seleziečių universitetą katechetikos. 2009-ųjų spalio pabaigoje grįžęs į Telšių rajoną, J. E. Telšių vyskupo Jono Borutos dekretu paskirtas Viešvėnų Švč. Trejybės parapijos administratoriumi Rainių ir Vembūtų koplyčioms aptarnauti. Antruoju dekretu V. Daujotis pavestas rūpintis vyskupijos jaunimo sielovada: eiti Telšių vyskupijos jaunimo centro direktoriaus pareigas.
Bemaž prieš ketverius metus, 2009-ųjų spalio 29 d., Viešvėnų Švč. Trejybės parapijoje pradėjęs tarnauti dvasininkas šių metų rugpjūčio 11 d. atsisveikina su parapijiečiais. „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojams pateikiame pokalbį su įvairaus amžiaus tikinčiųjų pamėgtu Dievo vaiku.
– Kas Jus pastūmėjo žengti dvasininko keliu?
– Visų pirmiausia už pašaukimą esu dėkingas Dievui: jis pirmasis mus šaukia. Žmogus kviečiamas išgirsti šį kvietimą, atsiliepti ir puoselėti. Taip pat esu dėkingas gražų tikėjimo pavyzdį rodžiusiai savo šeimai, kurioje sekmadienis neįsivaizduojamas be šv. Mišių. Gražiu pavyzdžiu galiu įvardinti ir Upynos parapijoje dirbusius bei jaunimu besirūpinusius kunigus.
Negaliu nepaminėti maldos už pašaukimus svarbos. Evangelijoje girdime Jėzaus žodžius, primenančius melsti Dievo atsiųsti daugiau darbininkų į savo pjūtį. Daug metų iš Upynos parapijiečių nebuvo pašaukimų kunigystei, todėl tuometinis parapijos klebonas kun. Adolfas Pudžemis OFM kvietė parapijiečius melstis. Po keliolikos metų apsireiškė Dievo malonės ženklai – net keletas upyniškių, šaukiami Dievo, pasirinkome kunigystės kelią.
Esu dėkingas visiems, kurie meldėsi ir tebesimeldžia už mane tiek Tėviškėje, tiek Viešvėnų parapijoje. Džiugu, kad parapijiečiai maldoje prisimena ne tik pastaruoju metu jų parapijoje dirbančius kunigus, bet ir tuos, kurie patarnavo anksčiau ar jau yra iškeliavę Amžinybėn. Visi mes esame vieno dangiškojo Tėvo vaikai, todėl gražu, kad maldoje vieni kitus patikime Jo globai.
– Viešvėnų parapijoje tarnavote bemaž ketverius metus. Ką per juos nuveikėte Švč. Trejybės bažnyčios labui?
– Pirmoji kunigo užduotis – rūpestis savo tikinčiaisiais, patarnavimas jų dvasinei gerovei, padėjimas artintis prie Dievo, sakramentų teikimas. Džiaugiuosi, kad per šiuos keletą metų drauge su parapijos katechetais galėjome paruošti gražų jaunimo būrį Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui, keliolika porų pasiruošė Santuokos sakramentui ir dar didesniam skaičiui vaikučių buvo suteiktas Krikšto sakramentas. Teko patarnauti ne tik džiaugsmingais gyvenimo momentais, bet ir skausmingomis akimirkomis, kai į Amžinybę palydėdavome jų artimuosius, drauge meldėmės prašydami amžinojo atilsio iškeliavusiesiems ir tikėjimo paguodos.
Širdyje lieka ir tie žmonės, kuriuos teko lankyti teikiant Ligonių sakramentą ar atnešant Švč. Sakramentą. Tai – nuostabios dvasios žmonės, kurie dėl amžiaus ar negalios nebegali išeiti iš namų, tačiau ir namuose meldžiasi už savo artimuosius, parapiją, kunigus, vyskupus. Jų širdyse – didžiulis džiaugsmas, kai, kunigo padedami, gali priimti Jėzų ar jungtis į Bažnyčios maldą klausydami Marijos radijo. Dėkoju jiems už tai, kad ir mane per šiuos metus lydėjo savo malda.
Žinoma, paprasčiau suskaičiuoti akivaizdžiai regimus darbus. Tačiau ir juos pavyko atlikti tik bendromis parapijiečių ir geradarių jėgomis. Praėjusiais metais atlikome didžiulį darbą – perdažėme Viešvėnų bažnyčią. Taip pat atnaujinome klebonijos pastatą, parapijos raštinę pritaikėme patogesniam žmonių naudojimui. Ūkininko Antano Lukošiaus dėka prieš Velykas Viešvėnų Švč. Trejybės bažnyčia pasipuošė nauju altoriumi. Vasaros pradžioje Seimo nario Valentino Bukausko dėka bažnyčioje buvo įrengtos apsaugos ir priešgaisrinė perspėjimo sistemos. Dėkoju Dievui, kad su gerų žmonių pagalba drauge galėjome nuveikti tiek daug gražių darbų.
– Kaip vertinate kunigų paskyrimus, kai reikia palikti pažįstamą parapiją ir pradėti darbuotis naujoje vietoje?
– Kunigystės šventimų metu pažadame pagarbą ir paklusnumą savo vyskupui, todėl ir kunigų paskyrimai priklauso nuo vyskupo. Asmeniškai tai vertinu pozityviai, nes ir mes, kunigai, esame skirtingi žmonės: vienoje parapijoje reikia labiau vienomis savybėmis pasižyminčio žmogaus, kitose – kitokiomis. Tačiau giliausioji visų kunigų užduotis – ta pati: būti Jėzaus draugu ir padėti kitiems šią draugystę atrasti ir gilinti.
– Ar sunku skirtis su Viešvėnų parapijiečiais? Kaip juos apibūdintumėte?
– Viešvėniškiai – tikri žemaičiai, visų pirmiausia linkę stebėti ir tik po kurio laiko išreikšti savo draugiškumą. Per tarnystę atradau išties daug nuostabių žmonių, su kuriais atsisveikinti yra nelengva. Viliuosi, kad į Klaipėdą važiuojantys viešvėniškiai nepasididžiuos ir stabtelės Vėžaičiuose manęs aplankyti.
– Vadovaujate Telšių vyskupijos jaunimo centrui. Koks jo likimas Jums išvykstant į Vėžaičius?
– Vėžaičiuose yra diacezinė Šv. Kazimiero šventovė. Šv. Kazimieras – Lietuvos ir jaunimo globėjas, todėl mūsų vyskupo ordinaro Jono Borutos SJ troškimas, kad ir Vyskupijos jaunimo centras būtų perkeltas į Vėžaičius.
– Esate jaunų žmonių pamėgtas dvasininkas. Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą su jauno amžiaus žmonėmis, kurių sielovada rūpinatės?
– Jaunimas ieško autentiško tikėjimo liudijimo. Norint jaunimui padėti atrasti draugystę su Dievu, visų pirma reikia su juo būti. Reikia pažinti jų kultūrą, poreikius, svajones, drauge eiti tikėjimo keliu. Jaunimas noriai dalyvauja įvairiausiuose renginiuose, Lietuvos jaunimo dienose, vyskupijos jaunimo dienose, aktyviai įsijungė į Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus programą. Tačiau dar svarbiau, kad jaunimas atrastų vietą savo parapijos bendruomenėje ar katalikiškoje organizacijoje. Džiaugiuosi, kad mūsų vyskupijoje yra nemažai dėl jaunimo pasiaukojusių pasauliečių, kunigų ir vienuolių, bet nuolat laukiami ir nauji vadovai, norintys per šią veiklą įsijungti į tarnystę Bažnyčioje.
Tikintieji šį sekmadienį, rugpjūčio 11 d., kviečiami į V. Daujočio aukojamas šv. Mišias:
10 val. – Rainių koplyčioje;
12 val. – Viešvėnų bažnyčioje. Po šv. Mišių, 15 val., Kęstaičiuose, kadaise ten stovėjusios bažnyčios vietoje, šventinamas Viešvėnų Švč. Trejybės parapijos koplytstulpis;
16 val. – Vembūtų koplyčioje.
Loading ...
