Telšiai vėl turi Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių

Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos kariuomenės dienos proga įteikė ordiną kariui savanoriui Albertui Gargasui. Kartu ji pasidžiaugė, jog tokį aukštą apdovanojimą gauna dar gyvas partizanas.
Sunkų ir sudėtingą gyvenimo kelią nuėjo ordininkas. Gimė 1923 m. Argentinoje emigrantų šeimoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą su motina grįžo Žemaitijon. Čia mokėsi ir dirbo.
Antrosios sovietinės okupacijos metais buvo vienas iš LLA Lietuvos demokratinės kovos sąjungos 43 skyriaus – Mažeikių apskrities pogrindinės organizacijos – įkūrėjų. Dirbo ūkvedžiu Dabikinės vaikų namuose. Organizacijoje ėjo ryšių viršininko pareigas. Nuolat palaikė ryšį tarp Vilniuje esančio BDPS štabo ir Žemaičių apygardos „Alkos“ rinktinės. Sugebėjo perduoti partizanams iš miesto komjaunimo komiteto išneštus rašomąją mašinėlę ir radijo imtuvą. Deja, čekistams pavyko užverbuoti BDPS vadovą Markulį-Erelį ir tuo pačiu nustatyti Mažeikių pogrindininkus. Organizacijoje buvo per 60 žmonių, turėti 2 kulkosvaidžiai, 4 automatai, 8 šautuvai, 5 pistoletai.
Čekistai pabandė pasinaudoti Alberto Gargaso ryšiais. Mažeikių MGB Sokolovo smogikai, apsimetę partizanais, reikalavo nuvesti pas Akmenės partizanus ar ryšininkus. Albertas pajuto klastą ir to nepadarė. Taip išsaugojo partizanų ir savo gyvybes. Deja, nuo 1945 m. veikę organizacijos nariai 1948 m. sausio mėn. atsiduria Mažeikių čekistų požemiuose.
Gargasas žiauriai tardomas iš pradžių vietoje, vėliau centriniame Lukiškių kalėjime. Labiausiai norėta išsiaiškinti, kam ryšių viršininkas perdavė iš BDPS gautus pasus. Albertui pavyko atlaikyti visus kankinimus. Neakivaizdžiai nuteisiamas 25 su puse metų kalėti ypatingojo režimo lageriuose pagal liūdnai garsėjusį 58 straipsnį… už Tėvynės išdavimą.
Kalėjo Kazachstane-Džezkazgane. Dar Lenino sukurtuose lageriuose egzistavo baisi sistema. Kalinys privalėjo įvykdyti sunkiausius fizinius darbus, kad gautų vos gyvybę palaikantį maisto davinį. O darbus skirstė ir maisto kiekį nustatinėjo prižiūrėtojų skiriami brigadininkai kriminalistai. Lagerių vadovybė skatino brigadininkų terorą, nors žinojo, kad tie su savo sėbrais pasisavina ir taip skurdaus maisto davinio dalį, verčia atidirbti už juos. Brigadininkai tyčiojosi, mušė kalinius, atimdavo gaunamus maisto siuntinius. Kad ir kaip keista, narsiai Lietuvos miškuose kovoję tautiečiai lageriuose nesugebėjo atsispirti brigadininkų terorui, nes priešinosi pavieniui.
Padėtis pasikeitė, kai 1948 m. Kazachstano lageriuose atsidūrė Albertas Gargasas. Pirmiausia pats atsisakė dirbti. Pajutęs brigadininkų savivalę ant savo sprando, greitai sugebėjo suburti grupelę bendraminčių ir atsakyti tokiu pačiu teroru. Jo patirtis greitai pasklido po visos Sovietų Sąjungos ypatingojo režimo lagerius, prie lietuvių prisidėjo ir ukrainiečių politkaliniai. Po poros metų brigadininkų problemos neliko, politkaliniai nebesidavė terorizuojami. Gi po Stalino mirties ir „mirties fabrikai“ nebeteikė pigios darbo jėgos, lageriai palengva ištuštėjo. Tik ateities istorikai tinkamai įvertins, kiek dešimčių tūkstančių politkalinių gyvybių išgelbėjo A. Gargaso pradėtas žygis.
Nesutramdomasis Albertas 1954 m. pavasarį uždaromas į svarbiausią SSSR uždarąjį Vladimirovo kalėjimą, kur tuo metu buvo ir užsienio reikalų ministras J. Urbšys, Vilniaus arkivyskupas M. Reinys ir kiti Lietuvos vadovai. 1956 m. vasarą išleidžiamas pas tremtyje esančią motiną. Tik 1968 metais pavyko užsidirbti angliakasio pensiją ir prisiregistruoti su žmona Danute ir tremtyje gimusiais vaikais Telšiuose. Čia ne vienerius metus dirbo melioracijoje darbininku.
Nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų aktyviai veikia, budi prie Seimo rūmų sausio 13-ąją. Dalyvauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijų darbe, neatsisako bendrauti su jaunaisiais šauliais, moksleiviais. Savo patriotiškumu, taktu, asmeniniu pavyzdžiu sugeba burti tautiečius. Ne veltui tiek Vilniuje, tiek Telšiuose meiliai šaukiamas bočiumi.
Mūsų Bočius vasario 16 d. švenčia ir garbų gimtadienį. Linkime Jam sveikatos ir Dievo palaimos!