VDA Tel­šių ga­le­ri­ja – ge­riau­sių Lie­tu­vos ga­le­ri­jų sep­ty­ne­tu­ke

Lie­tu­vos pa­ro­dų ir kong­re­sų cent­re „Li­tex­po“ Vil­niu­je su­reng­to­je 14-ojo­je me­no mu­gė­je „ArtVilnius‘23“ ko­mi­si­ja įver­ti­no Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos (VDA) Tel­šių dai­lės ga­le­ri­jos pa­si­rin­ki­mą ro­dy­ti skulp­tū­ros dar­bus (skulp­to­riaus, VDA Tel­šių fa­kul­te­to dės­ty­to­jo Do­na­to Re­pei­kos kū­ry­bos dar­bas „Ob­jek­tai“), at­spin­din­čius skulp­tū­ros me­no stip­ry­bę re­gio­ne, ir įtrau­kė ją į ge­riau­sių mu­gės ga­le­ri­jų sep­ty­ne­tą.

Mu­gė­je „ArtVilnius’23“ šie­met da­ly­va­vo 70 me­no ga­le­ri­jų ir ins­ti­tu­ci­jų bei 300 me­ni­nin­kų iš 18 pa­sau­lio ša­lių. Šių me­tų me­no mu­gės te­ma ir ak­cen­tas – per­for­ma­ty­vu­mas. Ko­mi­si­ja iš­rin­ko 7 ge­riau­sias mu­gės „ArtVilnius’23“ ga­le­ri­jas, ge­riau­sią pa­ro­dos me­ni­nin­ką, ge­riau­sią jau­ną­jį me­ni­nin­ką ir ge­riau­sią mu­gės ins­ta­lia­ci­ją. Ko­mi­si­jos na­riai, įver­ti­nę VDA Tel­šių ga­le­ri­jos pro­gra­mą ir pui­kiai pa­reng­tą bei ap­gal­vo­tą eks­po­zi­ci­ją, įtrau­kė šią ga­le­ri­ją į ge­riau­sių mu­gės ga­le­ri­jų sep­ty­ne­tą.

Pris­ta­ty­da­mas VDA Tel­šių ga­le­ri­ją, skulp­to­rius D. Re­pei­ka sa­vo me­ni­nia­me ty­ri­me / pa­ro­do­je nau­do­jo už­den­gi­mo – nuo XX a. ant­ro­sios pu­sės spar­čiai po­pu­lia­rė­jan­čios me­ni­nės iš­raiš­kos – stra­te­gi­ją. Au­to­rius, gi­lin­da­ma­sis į me­no lau­ke vy­ku­sius ir te­be­vyks­tan­čius pro­ce­sus, pa­ste­bi, kad vis pla­čiau į įvai­rias gy­ve­ni­mo sfe­ras įsi­šak­ni­jan­ti me­cha­ni­nė rep­ro­duk­ci­ja, su ku­bis­tų ko­lia­žais pa­si­kei­tu­si rep­re­zen­ta­ci­nė sis­te­ma, su „rea­dy-ma­de“ į me­no lau­ką įžen­gę pra­mo­ni­niu bū­du su­kur­ti daik­tai su­da­rė pa­lan­kią ter­pę for­muo­tis ap­rop­ria­ci­jos reiš­ki­niui, ku­rio bruo­žai, me­ta­fo­riš­ku­mas ir ke­lia­mi kū­ri­nio ori­gi­na­lu­mo klau­si­mai bū­din­gi ir už­den­gi­mui.

Jis ty­ri­nė­jo įvai­rių me­ni­nin­kų kū­ry­bą ir pa­ste­bė­jo, kad nors šie kū­rė­jai tu­rė­jo skir­tin­gus mo­ty­vus ap­gaub­ti ob­jek­tus, jų kū­ri­niuo­se bu­vo ir bend­rų sa­vy­bių – for­mų api­bend­ri­ni­mas, prieš­pas­ta­ty­mas, me­ta­fo­riš­ku­mas, ku­rios ob­jek­tams su­teik­da­vo es­te­ti­nius ir / ar so­cia­li­nius, po­li­ti­nius pra­smi­nius lau­kus.

Ieš­ko­da­mas sa­vi­tos priei­gos prie už­den­gi­mo, kū­ry­bos dar­be „Ob­jek­tai“ D. Re­pei­ka pa­ban­dė sa­vi­tai in­terp­re­tuo­ti šiuos bruo­žus. Pag­rin­du nau­jiems ob­jek­tams su­kur­ti jis pa­nau­do­jo jau eg­zis­tuo­jan­čias už­den­gi­mo for­mas – ke­tu­ris mu­zi­kos inst­ru­men­tų dėk­lus, pa­gal ku­riuos au­to­rius iš ak­mens su­ku­ria šių dėk­lų tu­ri­nį. Me­ta­fo­riš­ku­mo as­pek­tą D. Re­pei­ka in­terp­re­tuo­ja per ne­tie­sio­gi­nius, sim­bo­li­nius dėk­lo ir tu­ri­nio ry­šius (spal­vas ir fak­tū­ras). Ga­lu­ti­nia­me re­zul­ta­te – eks­po­zi­ci­jo­je kaip ly­gia­ver­čiai kū­ri­niai pa­tei­kia­mi dėk­lai ir skulp­tū­ros ke­lia klau­si­mą: kas yra tik­ra­sis me­no kū­ri­nys?