Šatrijos kalnas neįgaliajam – neįveikiama bastilija?

Šatrijos kalnas – vienas iš traukos objektų Telšių rajone. Dažnas turistas džiaugiasi sutvarkyta aplinka, kitas ilgisi kraštovaizdžio natūralumo, trečias žeria pasiūlymų, ką dar reikėtų nuveikti. Spausdiname skaitytojo pastebėjimą ir specialistų komentarus.
Neįgalusis lieka Šatrijos papėdėje
„Liepos 6 d. būrelis draugų (tarp mūsų – vienas neįgalusis su vežimėliu) nusprendėme aplankyti Šatrijos kalną. Ten nebuvome 15 metų. Pirmas įspūdis geras: kalnas sutvarkytas, patogi automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje pažymėta neįgaliųjų stovėjimo vieta, tualetas taip pat pritaikytas patekti su vežimėliu. Tačiau pajudėjus Šatrijos link, situacija pasikeitė – viršūnė patogiais laiptais pritaikyta pasiekti tik sveikam žmogui. Žinoma, buvome būrys, tad vežimėlį šiaip ne taip užtempėme į kalną. Tačiau kodėl daug žadanti pradžia negalėjo tęstis iki pabaigos? Neįgaliesiems Šatrijos kalnu lieka džiaugtis tik automobilių stovėjimo aikštelėje, savarankiškas kopimas pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis neįmanomas. Laiptai sukonstruoti viršūnei pasiekti tik sveikiesiems. Kodėl?“ – pastabas išsakė skaitytojas.
Suardytų objekto kultūrinį sluoksnį
Telšių rajono savivaldybės administracijos Statybos ir urbanistikos skyriaus Aplinkos ir civilinės saugos poskyrio vyriausioji specialistė (paveldosaugos) Eglė MACIENĖ: „Pirmiausia noriu pažymėti, kad Pašatrijos piliakalnio sutvarkymo projektą įgyvendino Varnių regioninio parko direkcija, taigi konkrečius projektavimo, įgyvendinimo praktinius niuansus galėtų Jums pakomentuoti būtent šios įstaigos atstovai. Taip pat pažymėtina, kad Pašatrijos piliakalnis yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, LR vyriausybės nutarimu paskelbtas kultūros paminklu (nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas). Objektas turi didelę istorinę vertę, tai – archeologijos paminklas, turintis turtingą praeitį, svarbu išsaugoti šio objekto kultūrinį sluoksnį. Nesunku įsivaizduoti, kad, norint įrengti įrenginį, kuriuo galėtų pakilti neįgalieji, reikėtų atlikti atitinkamus žemės kasimo darbus, ardančius objekto kultūrinį sluoksnį. Be to, minėto įrenginio įrengimas pakeistų ir kraštovaizdį.“
Neįtilpo į turimas lėšas
Varnių regioninio parko direkcijos vyr. specialistas, laikinai vykdantis direktoriaus pareigas, Linas ŠEDVILAS: „Kadangi projektas rengtas kultūros paveldo objekto teritorijoje – archeologijos paminkle, kur taikomi labai griežti paveldosauginiai reikalavimai (draudžiama statyti statinius, nesusijusius su paminklo apsauga, būtina užtikrinti vizualinę apžvalgą, kultūrinio sluoksnio apsaugą, būtini archeologiniai tyrimai žemės kasimo vietose), todėl įrengti prievažų, liftų, eskalatorių neįgaliesiems nebūtų leidęs KPD (Kultūros paveldo departamento) teritorinis  padalinys.
Tokių elementų įrengimas būtų buvęs labai brangus ir netilpęs į turimas lėšas projektui įgyvendinti, tuo pačiu smarkiai darkytų Šatrijos kalno vaizdą.
Reikalavimas neįgaliųjų prievažai: per vieną jos metrą gali pakilti 8 cm. Reikėtų kalną apvynioti 3 kartus prievažų serpantinais ir vis tiek neatitiktų reikalavimų, neįgaliųjų tarnyba nederintų.“
Sunkus klausimas
Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinio padalinio vedėjas Antanas EIČAS: „Sunkus klausimas. Piliakalniai apžiūrimi iš apačios. Neįsivaizduoju, kaip atrodytų piliakalnis, apstatytas įvairia įranga. Prarastume unikalumą. Net nežinau, ar yra specialiai neįgaliesiems pritaikytų projektų. Tokiam tikslui reikalinga bendra politika. Klystate, jeigu manote, kad įrengti laiptai kopti sveikiesiems yra padaryti dėl patogumo jiems. Ne, jie padaryti, kad žmonės nešliaužiotų bet kur ir neniokotų piliakalnio. Jeigu ant jo primontuotume įvairios įrangos, prarastume natūralumą. Gal ir gera mintis pritaikyti vieną ar kitą piliakalnį individualiai kopti neįgaliesiems. O gal neįgaliųjų draugija galėtų parūpinti technikos ir ją nuomoti, arba, kaip buvo ir šiuo atveju, neįgaliajam pagelbėtų kartu buvę draugai.“