Mokyklose skambanti išleistuvių muzika iki širdies gelmių sujaudina telšiškį Kazimierą Valančiauską – pirmąjį penktosios vidurinės mokyklos (dabar – „Džiugo“ gimnazijos) direktorių. Keliasdešimt metų negailėjęs fizinių ir dvasinių jėgų mokyklai puoselėti, šiandieną pedagogas mėgaujasi užtarnautu poilsiu: keliauja, ilsisi nuostabiame gamtos prieglobstyje esančiame sode.
Šių metų liepą pedagogą džiugina ne tik diplomus rankose spaudžiančių abiturientų šypsenos: šią savaitę į jo turiningo gyvenimo duris pasibels aštuoniasdešimtmetis. O kur dar kitų šeimos narių įsimintinos sukaktys!
Biografijos faktai
Mažeikių rajono Rubikų kaime keturių vaikų šeimoje augęs K. Valančiauskas žinių pradėjo semtis Rubikų pradinėje mokykloje. O lygiai prieš šešias dešimtis metų savo rankose spaudė Sedos vidurinėje mokykloje įteiktą diplomą. Šioje švietimo įstaigoje Kazimieras sutiko ir gyvenimo moterį – bendraklasę Adelę. Du jaunus ir iniciatyvius žmones suartino menas ir sportas: iki 1951-ųjų respublikinėse moksleivių sporto šventėse abu atstovavo Mažeikių gimnastų komandai.
Koja kojon žengiantys bendraminčiai ir profesiją pasirinko tą pačią – pedagogo. 1959-aisiais Kazimieras Šiaulių pedagogikos institute įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją, Adelė studijavo Klaipėdos mokytojų ir Vilniaus pedagoginiame institutuose, įgijo geografijos mokytojos išsilavinimą.
1956-aisiais du jauni ir laimingi žmonės savo santykius sutvirtino santuoka. Susilaukė poros atžalų: sūnus Dalius, architektas, gyvena Vilniuje, farmacininkė dukra Neringa – Šiauliuose. Vaikai tėvams padovanojo septynis anūkus.
Pedagoginio kelio pradžia
Seda Kazimiero biografijoje pažymėta ne tik mokyklos baigimu ir pažintimi su mylima moterimi. 1953 m. Sedos r. Raudonių septynmetėje gimnazijoje žemaitis pradėjo savo, kaip pedagogo, karjerą. Iš pradžių mokęs vaikus matematikos ir kūno kultūros, 1955 m. tapo šios mokyklos vadovu.
Po kelerių metų vyras pradėjo dirbti Barstyčių vidurinės mokyklos lietuvių k. ir literatūros mokytoju bei klasės vadovu.
Po penkerių metų buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams.
1964-aisiais Varnių mokykloje Kazimierui buvo patikėtos direktoriaus pareigos.
Visur paskui vyrą žengė ir pedagogė žmona Adelė.
Prisidėjo prie mokyklos atidarymo
Kelias į tuometinę Telšių penktąją vidurinę mokyklą Valančiauskus atvedė 1974-aisiais: tų metų birželio mėnesį Kazimieras buvo paskirtas šios mokyklos direktoriumi. Nors turėjo profesinės ir gyvenimiškos patirties, pedagogui teko įveikti nemenką iššūkį – dar nebaigtą statyti mokyklą reikėjo paruošti Rugsėjo pirmajai!
Šiandien, sėdėdamas savo išpuoselėtame sode, pašnekovas puikiai mena kelių dešimtmečių senumo įvykius. 1974-ųjų vasara buvo itin sudėtinga: reikėjo komplektuoti pedagoginius kadrus ir mokinius, montuoti baldus. Didelėmis pastangomis anų metų vasarą naujos mokyklos slenkstį peržengė 64 mokytojai ir 1 470 moksleivių.
Prisiminimai
Vadovaujant naujai mokyklai, rūpesčių buvo apsčiai – nors vežimu vežk. Penkių korpusų pastatui reikėjo kelių ūkio dalies darbuotojų, tačiau santechniko, staliaus ir elektriko pareigybėms valstybė skyrė tik po pusę etato. Stingant ir naktinio sargo etato bei pradėjus pulti vagims, patiems mokytojams teko budėti naktimis. Visgi problema buvo išspręsta – valytojoms padidinti valymo plotai, o likęs etatas skirtas sargui išlaikyti.
Kazimieras visa savo esybe stengėsi dėl mokyklos gerovės. Tačiau vieną kartą tai atsisuko prieš jį patį. Pedagogas pasakojo, jog „Džiugo“ vidurinei mokyklai trūko baldų. Buitinių paslaugų kombinatas naujų gaminti negalėjo, taigi sandoris buvo įformintas kaip remonto paslaugos. Po kelerių metų ylai išlindus iš maišo, liaudies kontrolė nubaudė mokyklos direktorių: skyrė pastabą ir atskaitė trijų mėnesių atlyginimą. O spintelės iki šios dienos tebestovi „Džiugo“ kabinetuose…
Dėkoja geradariams
Ilgametis pedagogas mena, jog prie „Džiugo“ mokyklos materialinės bazės gerinimo prisidėjo keletas nuostabių žmonių. „Dėkoju mokyklos šefams, SMG direktoriams M. Abelkiui, J. Galdikui, susivienijimo „Lietžemtechnika“ vadovui A. Matuliui už finansinę pagalbą. Jų dėka mokykla pirmoji rajone pradėjo darbą kabinetine sistema, pirmoji Žemaitijoje įkūrė informatikos kabinetą, net septynerius metus užėmė pirmąją vietą. Man smagu pažymėti, kad visi mokytojai, meno saviveiklos vadovai stengėsi palikti gerus pėdsakus mokykloje“, – gerų žodžių aplinkiniams negailėjo K. Valančiauskas.
Mylėjo ir gerbė mokinius
Nieko nėra greitesnio už laiko tėkmę: valanda keičia valandą, diena – dienas, metai veja metus. Kelioms mokykloms vadovavęs, tūkstančius mokinių į suaugusiųjų pasaulį išleidęs K. Valančiauskas jau septyniolika metų – pensijoje. Iš prabėgusių gyvenimo metų sieloje liko nuostabūs prisiminimai, patirtis, lydinti žmonių pagarba.
Kazimieras puikiai sutardavo su moksleiviais: juos išklausydavo, suprasdavo, nesmerkdavo, padėdavo. Dėl to buvo gerbiamas ir mylimas. Dar ir šiandien sutikti mokiniai dėkoja už įgytas žinias ir suteiktas gyvenimo pamokas.
Nors nebedirba, nuo švietimo aktualijų telšiškis nenutolęs: minusais įvardija profilinį mokymą, profesinio orientavimo panaikinimą. Vyras pastebi, jog dabar per daug dėmesio skiriama mokinių teisėms, ir pažymi, jog greta jų egzistuoja ir pareigos. „Aš visada mokiniams primindavau, kad ne nuo gaidžio riksmo saulė teka“, – sakė pašnekovas.
Kelionės ir sodo puoselėjimas
Ilgus metus sunkiai dirbęs, pedagogas ir pensijoje turtina savo sielą – su vienmete žmona automobiliu keliauja po Lietuvą, pažino ir svečias šalis: Prancūziją, Italiją, Norvegiją, Švediją ir kt.
Sutuoktinius vienija ir kitas hobis – aplinkos gražinimas. Mieste gyvenantys mokytojai dažną dieną skuba į sodininkų bendriją „Žilvinas“ ir pagirtinai prižiūri čia esantį sodo sklypą (Valančiauskų valdos buvo pripažintos pavyzdinėmis). Sode šeimą įkvepia ne tik gamtos grožis, grynas oras, bet ir sūnaus projektuotas namelis, mylimo šunelio draugija.
Jubiliejų metai
Liepos septynioliktąją K. Valančiauskui sukanka aštuoniasdešimt. Tiek pat šiemet – ir jo žmonai Adelei. Nors metų bagažas solidus, abu trykšta energija, nuoširdumu, pagarba vienas kitam ir aplinkiniams.
Šiais metais jubiliejus mini ir Valančiauskų dukra, žentas, marti: jiems sukanka po penkiasdešimt. Trys anūkai taip pat švęs gražias sukaktis: 25-erių, 20-ties ir 15-os metų gimtadienius.
Kazimieras ir Adelė Valančiauskai savo jubiliejus jau atšventė brangiausių žmonių apsuptyje kaimo turizmo sodyboje. „Niekas nesuteikia sielai tiek atgaivos, kiek ištikima draugystė. Mūsų gyvenimo kredo – gerumas, kuklumas, pagarba!“ – sakė šventės įspūdžiais tebegyvenantys inteligentai.
Loading ...
