Bi­ru­tė Kat­ku­vie­nė: „Po­li­ti­ka ta­po mū­sų šeimos gy­ve­ni­mo da­li­mi“

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ skai­ty­to­jus kvie­čia­me ar­ti­miau su­si­pa­žin­ti su Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro To­mo Kat­kaus žmo­na Bi­ru­te.

B. Kat­ku­vie­nė dir­ba Tel­šiuo­se vei­kian­čio­je da­nų įmo­nė­je „2B Pack“ di­rek­to­re, kar­tu at­sa­kin­gai ei­na me­ro žmo­nos ir dvie­jų šau­nių ber­niu­kų ma­mos pa­rei­gas.

Nors jau­nys­tė­je Bi­ru­tė bu­vo gar­siai įvar­di­ju­si, jog su po­li­ti­ka gy­ve­ni­me ne­tu­rės nie­ko bend­ro, šian­dien, sa­ko, vis­kas ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis. Su po­li­ti­ka ji ke­liau­ja nuo pat pir­mų­jų su To­mu pa­žin­ties die­nų ir vi­sa šir­di­mi pa­lai­ko vy­rą: „Tie­siog ki­taip ne­ga­liu, nes tai yra di­de­lė mū­sų šeimos gy­ve­ni­mo da­lis.“

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Jū­sų vy­ras iš­rink­tas Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ru. Ar džiu­gi­na to­kia vy­ro kar­je­ra? Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis pa­si­ti­ko­te To­mo per­ga­lę rin­ki­muo­se?

– Ži­no­ma, kad džiu­gi­na. Aš ma­nau, kad kiek­vie­ną šei­mos na­rį kiek­vie­no pa­sie­ki­mai džiu­gi­na, o ma­tant, ko­kį ke­lią ma­no vy­rui te­ko nuei­ti ir kiek įdė­ti sa­vęs, dar­bo, kiek rei­kė­jo au­ko­ti… Ži­no­ma, kad džiu­gu.

Mes su šei­ma su­pran­ta­me, kad su šio­mis pa­rei­go­mis atei­na ir di­de­lė at­sa­ko­my­bė, ku­ri ten­ka ne tik ma­no vy­rui, bet ir ma­no šei­mai.
O nuo­tai­kos bu­vo dvip­ras­miš­kos: ir liūd­na, ir links­ma. Po vi­sos rin­ki­mų kam­pa­ni­jos apė­mė bend­ras nuo­var­gis. Bu­vo la­bai daug ir ne­gra­žių da­ly­kų… bet ėjo­me, praė­jo­me, o kai su­ži­no­jo­me re­zul­ta­tus, ži­no­ma, bu­vo ir aša­rų, ir džiaugs­mo, kad pa­ga­liau ma­no vy­ru žmo­nės pa­ti­kė­jo ir jį iš­rin­ko. Dėl to mes esa­me la­bai vi­siems dė­kin­gi. Ma­ty­si­me, kaip bus to­liau…

– Ka­da į Jū­sų šei­mą atė­jo po­li­ti­ka? Ar daug šia te­ma kal­ba­te na­muo­se? Ar pa­si­kei­tė Jū­sų šei­mos gy­ve­ni­mo rit­mas vy­rui pa­su­kus į po­li­ti­ką, juo­lab ta­pus me­ru?

– Po­li­ti­ka į mū­sų šei­mą atė­jo, ga­li­ma sa­ky­ti, nuo pir­mų mū­sų drau­gys­tės aki­mir­kų su To­mu. Ta­da jis bu­vo jau­ni­mie­čių so­cial­de­mok­ra­tų pir­mi­nin­kas. At­ro­dė, toks ne­kal­tas pri­si­lie­ti­mas prie po­li­ti­kos, tar­si žai­di­mas. Bet jis jau ta­da į vis­ką la­bai rim­tai žiū­rė­jo. Nuo tų die­nų tu­rė­jo vi­zi­ją, kad tuo ke­liu no­ri ei­ti to­liau, siek­ti dau­giau. Jis vi­sa­da tu­rė­jo šim­tap­ro­cen­ti­nį ma­no pa­lai­ky­mą, ku­rį tu­ri ir iki šių die­nų.

Po­li­ti­kos te­ma mū­sų na­muo­se kal­ba­ma la­bai daug. Mū­sų vai­kai ir­gi au­ga po­li­ti­ko­je, daug ži­no, nes da­ly­va­vo vi­suo­se rin­ki­mų eta­puo­se, ži­no­jo vi­sų kan­di­da­tų į me­rus var­dus, dar­že­ly­je ir mo­kyk­lo­je apie tai kal­bė­jo. Tie­siog ki­taip tu ne­ga­li, nes tai yra di­de­lė mū­sų gy­ve­ni­mo da­lis.

Ka­dan­gi To­mas ma­žais žings­niais ėjo link to, tai mū­sų šei­ma po tru­pu­tį ir tai­kė­si prie ši­to gy­ve­ni­mo rit­mo. Kiek­vie­nas eta­pas at­ne­ša kaž­ko­kią nau­jo­vę, prie ku­rios mes ir­gi tai­ko­mės. Kai jis ta­po Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riu­mi – bu­vo tur­būt di­džiau­sias šuo­lis, kai tė­tis na­muo­se bū­da­vo vis ma­žiau, bet vis tiek vie­nas ki­tą pa­lai­kė­me, kaž­kaip la­vi­ra­vo­me. Kai tik tė­tis tu­ri dau­giau lais­vo lai­ko, mums ski­ria la­bai daug dė­me­sio, la­biau­siai jo dė­me­sio rei­kia mū­sų ber­niu­kams.

O To­mui ta­pus me­ru, rit­mas iš­lie­ka pa­na­šus, mes tie­siog iš­mo­ko­me ras­ti lais­vą aki­mir­ką, iš­mo­ko­me, kaip gy­ven­ti su šei­ma ir dar­bu kar­tu.

– O kaip da­bar jau­čia­tės Jūs pa­ti? Ar tu­ri­te dau­giau įsi­pa­rei­go­ji­mų nei iki šiol? Ar Jus do­mi­na po­li­ti­ka?

– Man at­ro­do, kad nie­kas ne­pa­si­kei­tė. Įsi­pa­rei­go­ji­mų kol kas daug ne­tu­riu, dar vis­kas la­bai nau­ja. Sten­giuo­si bū­ti su vy­ru vi­sa­da, kai jam ma­nęs rei­kia, pa­lai­ky­ti.

Po­li­ti­ka do­mi­na, nes tai ta­po mū­sų šei­mos gy­ve­ni­mo di­de­le da­li­mi ir ki­taip bū­ti net ne­ga­li. Nors jau­nys­tė­je juo­ka­vau: su kuo jau su kuo, bet su po­li­ti­ka – nie­ka­da nie­ko bend­ro ne­tu­rė­siu. Tad, taip sa­kant, jau­nys­tė­je juo­kau­ki­te at­sar­giau, nes ga­li vis­kas ap­si­vers­ti…

– Grįž­ki­me į pra­džią. Jūs tel­šiš­kė? Kaip su­si­pa­ži­no­te su To­mu Kat­ku­mi? Ko­kia Jū­sų pa­žin­ties is­to­ri­ja? Kiek me­tų esa­te su­si­tuo­kę?

– Esu gi­mu­si Rad­vi­liš­ky­je, gy­ve­nau ten iki pir­mos kla­sės. Man pa­bai­gus pir­mą kla­sę, tė­ve­lis ga­vo pa­sky­ri­mą į Tel­šius, į po­li­ci­ją. Te­ko per­si­kraus­ty­ti. Tai bu­vo la­bai įdo­mus eta­pas, nes kai aukš­tai­čiai per­si­ke­lia į Že­mai­ti­ją, ži­no­kit, „sunkē“. Iš mū­sų šei­mos mu­du su bro­liu šne­ka­me že­mai­tiš­kai, o vi­si ki­ti šei­mos na­riai – aukš­tai­tiš­kai.

O mu­du su To­mu su­si­pa­ži­no­me dar mo­kyk­los lai­kais, bend­ro­se kom­pa­ni­jo­se. Tik tiek, kad ta­da gy­ve­no­me kiek­vie­nas sa­vo gy­ve­ni­mą. O kai po stu­di­jų ir kla­jo­nių po pa­sau­lį grį­žau į Tel­šius, kaž­ko­kia­me eta­pe ei­nant na­mo To­mas ma­ne pa­ma­tė, pa­klau­sė, kaip gy­ve­nu – taip su­si­ti­ko­me ir ne­beiš­sis­ky­rė­me. Mū­sų san­ty­kiai klos­tė­si la­bai grei­tai, ma­tyt, taip tu­rė­jo bū­ti. Ir jau šiais me­tais rug­sė­jo 20 d. švę­si­me 10 me­tų su­kak­tį, kai esa­me šei­ma, ir tai la­bai džiu­gi­na.

– Koks Jū­sų šei­mos lais­va­lai­kis?

– Mū­sų lais­va­lai­kis la­bai skir­tin­gas, pri­klau­so nuo to, ko­kia bu­vo sa­vai­tė. Jei in­ten­sy­vi, sten­gia­mės pail­sė­ti, nie­ko ne­veik­ti, bū­ti na­muo­se, šei­mos ra­te. Su vai­kais žiū­rė­ti fil­mus, ra­miai leis­ti lai­ką.

Tu­ri­me di­de­lį drau­gų bū­rį, ku­ris yra mū­sų prie­globs­tis, su ku­riais su­si­ti­kus – ra­mu ir ge­ra. Be to, su šei­ma mus sie­ja ga­na stip­rus ry­šys.

Kai atei­na sa­vait­ga­lis, gal­vo­ja­me, ką no­rė­tu­me nu­veik­ti. Mums vi­sa­da la­bai sma­gu nu­va­žiuo­ti į kai­mus, į bend­ruo­me­nių šven­tes. Ten žmo­nės per­pil­dy­ti nuo­šir­du­mu – grįž­ta­me pa­si­kro­vę emo­ci­jų.

– Au­gi­na­te du sū­nus. Jie dau­giau pa­na­šūs į ma­mą ar į tė­tį? Ar sun­ku auk­lė­ti du vai­ki­nus?

– Šia te­ma ga­liu kal­bė­ti nuo ry­to iki va­ka­ro, tik­riau­siai kaip ir vi­sos ma­mos.

Vi­si sa­ko, kad mū­sų ber­niu­kai tar­pu­sa­vy­je la­bai pa­na­šūs, esą net sun­ku at­skir­ti. Bet mū­sų akiai – di­dy­sis sū­nus iš­vaiz­da pa­na­šus į ma­ne, o sa­vo san­tū­ru­mu, cha­rak­te­rio ra­mu­mu – į tė­tį. Ma­ža­sis at­virkš­čiai – pa­vel­dė­jo tė­čio iš­vaiz­dą, o ma­mos cha­rak­te­rį – yra aud­ra ir chao­sas vie­na­me.

Mū­sų vai­kai – ge­ri. Ne­ga­liu ži­no­ti, kaip bus… Bro­liai tu­ri stip­rų tar­pu­sa­vio ry­šį. Vie­nas ki­tam la­bai daug pa­de­da, ir ma­mai pa­de­da – rū­bus iš­si­plau­na, in­dap­lo­vę iš­krau­na. Vai­kai mėgs­ta pa­dė­ti, la­bai ge­rai su­ta­ria­me. Bet pas mus gy­ve­na ir „ožiu­kai“, kar­tais bū­na sun­ku juos iš­va­ry­ti, kar­tais bū­na ir pyk­čių. Bet fi­na­le vis tiek su­sė­da­me ieš­ko­ti su­si­kal­bė­ji­mo bū­dų ir juos ran­da­me.

Esu dė­kin­ga sa­vo ir vy­ro tė­vams, ku­rie la­bai daug pa­de­da, be jų bū­tų sun­kus ke­lias man, tai ma­no rams­čiai. Su jais leng­viau, ačiū.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve: dar­bą, po­mė­gius, tiks­lus.

– Šiuo me­tu dir­bu da­nų pa­ka­vi­mo įmo­nė­je „2B Pack“, ku­ri be­veik 20 me­tų vei­kia Tel­šiuo­se. Prieš tai te­ko dirb­ti spau­dos įmo­nė­je, kur ga­min­da­vo­me rek­la­mas.

O ma­no veik­la ir tiks­lai šiuo me­tu la­bai pa­pras­ti – gy­ve­na­me su vai­kais ir ap­link juos, jie au­ga, ren­ka­si bū­re­lius. Ma­no vai­kai įsto­jo į skau­tus ir aš įsto­jau kar­tu. Jei vai­kai žai­džia fut­bo­lą, ir ma­ma va­žiuo­ja žiū­rė­ti fut­bo­lo, jei vai­kui ka­ra­tė eg­za­mi­nas, tai ir ma­ma ste­bi, pa­lai­ko.

Sten­gia­mės, kad su vai­kais bū­tų stip­rus ry­šys, kad jie ži­no­tų, jog tė­vai vi­sa­da yra ša­lia, o kai užaugs – vi­sa­da no­rė­tų grįž­ti na­mo. Man la­bai svar­bus bend­ras šei­mos ry­šys, nes ir mes šei­mo­je tu­ri­me la­bai stip­rų ry­šį.

Man la­bai pa­tin­ka kū­ry­biš­ki pro­jek­tai, ma­no tė­tis dir­ba su me­džiu, o vy­ro tė­tis – su me­ta­lu, ką aš su­gal­vo­ju, jie man pa­de­da įgy­ven­din­ti. Gal jie nė­ra to­kie lai­min­gi kaip aš, bet aš esu la­bai lai­min­ga, kad juos tu­riu. O vai­kams užau­gus to­kių pro­jek­tų, ma­nau, tu­rė­tų tik pa­dau­gė­ti.

– Ar už­sii­ma­te vi­suo­me­ni­ne veik­la? Ar ke­ti­na­te nu­veik­ti kaž­ką vi­suo­me­niš­ko kaip me­ro žmo­na?

– Dėl vi­suo­me­ni­nės veik­los kol kas ne­ma­žai min­čių, pa­mąs­ty­mų, dė­lio­ja­mės ir gal­vo­ja­me, tad atei­ty­je, ma­nau, tik­rai kaž­kas bus.